Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtėsdvasingumo bruožai
Temos aktualumas. Šiuo metu Lietuvoje yra pradėta 17 beatifikacijos bylų.
Trijų bylų – vyskupo Vincento Borisevičiaus, kunigo Alfonso Lipniūno ir mokytojosAdelės Dirsytės – diecezinė fazė jau baigta. Kauno arkivyskupijoje 2000 m. sausio 15 d.
pradėta Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos byla. Tai pirmoji byla
Kauno arkivyskupijoje ir Lietuvoje, pradėta pasaulietei merginai. Elena Spirgevičiūtė –
devyniolikmetė mergina, žuvusi gindama skaistumą. Apie šią asmenybę rašyta Lietuvos ir užsienio spaudoje, parengtos kelios radijo ir televizijos laidos, išleistos kelios
knygos. Natūralu, kad rašytinių šaltinių nėra daug – Elena praktiškai nebuvo ilgesniam laikui palikusi gimtojo Kauno, netgi savo šeimos namų. Nepaisant to, šios Dievo
tarnaitės minties ir kankinystės liudijimo svarba bei susidomėjimas ja auga. Apie jos
asmenybės ir dvasingumo bruožus galima spręsti iš išlikusio jos dienoraščio, pribloškiančio savo aktualumu, nuotrupų. Minint E. Spirgevičiūtės kankinystės 80-ąsias irgimimo 100-ąsias metines dera aptarti jos dvasingumo bruožus bei kasdienį dorybių
praktikavimą, atsiskleidžiančius dienoraštyje. Į šiuos Dievo tarnaitės gyvenimo aspektus ypač didelis dėmesys kreipiamas ir beatifikacijos bylos eigoje.
Tyrimo objektas – Dievo tarnaitės E. Spirgevičiūtės dienoraštis.
Tyrimo tikslas – išryškinti pagrindinius Dievo tarnaitės E. Spirgevičiūtės dvasingumo bruožus ir jų įtaką jos pasirinkimui paaukoti savo gyvybę dėl skaisčios meilės
dorybės.
Problematika. Šiandien, dėl vyraujančių visuomenės mąstymo tendencijų,
sunku suvokti Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės pasirinkimą. Svarbu naujai analizuoti tokio didvyriško dorybių pasirinkimo prielaidas ir sąlygas. Tai – ne vienadienis apsisprendimas, bet gyvo tikėjimo ir nuoseklios vertybinės krypties pasirinkimo
gyvenimo kelionėje rezultatas. Tą ypač aiškiai atskleidžia Dievo tarnaitės dienoraštis.
Dienoraščio istoriją tyrinėjo Artūras Grickevičius,, jo tekstą rekonstravo vysk. Algirdas Jurevičius
Vis dėlto stinga nuodugnesnių tyrimų, leidžiančių išryškinti E. Spirgevičiūtės asmenybės, dvasingumo bruožus, lėmusius jos apsisprendimą. Šiame
straipsnyje atlikta dienoraščio analizė padės išryškinti E. Spirgevičiūtės dvasingumo
bruožus, kasdienio krikščioniško gyvenimo heroizmą ir geriau suprasti jos galutinio
pasirinkimo prasmę kaip amžinojo gyvenimo troškimo ir dorybių pergalę užpuoliko
agresijos akivaizdoje.
Straipsnyje Dievo tarnaitės E. Spirgevičiūtės dienoraštis bus analizuojamas išryškinant šias temas:
- Tikėjimo dorybės sklaidą;
- Pašaukimo paieška;
- Kasdienę dorybių ir artimo meilės praktiką.
Tyrimo uždaviniai:
Analizuoti tikėjimo ir dorybių praktikos svarbą E. Spirgevičiūtės pasirinkimuose.
Straipsnyje naudojami literatūros šaltinių analizės bei sintezės metodai.
Išryškinti E. Spirgevičiūtės dvasingumo bruožus.
Atskleisti E. Spirgevičiūtės pašaukimo sampratą ir pašaukimo paieškas.
Trumpa Elenos Spirgevičiūtės biografija
Elena Spirgevičiūtė gimė 1924 m. gruodžio 22 d. kauniečių tarnautojų šeimoje, 1925 m.
sausio 11 dieną buvo pakrikštyta Kauno Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo
bažnyčioje. Krikštijo tuo metu kleboną kun. P. Vaitiekūną pavadavęs kun. P. Šidlauskas.
Elena buvo tyli, ne itin stiprios sveikatos mergaitė. 1931 m. ji pradėjo lankyti Kauno
15-ąją vidurinę mokyklą, nuo 1933 m. lankė „Saulės“ pradinę mokyklą, vėliau – Šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnaziją. 1943 m. baigė Kauno VIII vidurinę
mokyklą. E. Spirgevičiūtė žuvo gindama skaistybę 1944 m. sausio 3 d., apie 22 valandą
į Spirgevičių namus įsibrovus užpuolikams. Elenos Spirgevičiūtės sesuo Sabina prisimena, kaip po kambarius buvo tampoma jiems besipriešinanti sesuo Elenutė.
Nesukalbamai ir neįbauginamai merginai vienas prievartautojų pagaliau liepė
atsisveikinti su mumis. Sunerimusi motina dar paklausė: „Ar mus visus žudys?“ Mergina atsakė: „Mirsiu tik aš, jūs gyvensite“. Kai ji mus peržegnojo,
atsidarė kito kambario durys ir lietuviškai kalbantis automatu ginkluotas
jaunas banditas įtraukė ją vidun. Netrukus pasigirdo šūvis. Nežinau, kuris
iš įsibrovėlių nušovė mano seserį.
Tikėjimo dorybė Elenos Spirgevičiūtės dienoraštyje.
Apie Elenos Spirgevičiūtės dvasinę kelionę liudija išlikęs jos dienoraštis. Tiesa, tai
ne teologinis traktatas, jo nesąlygoja kruopštumas ir atsakomybė, kuri paprastai lydi
išoriniam skaitytojui skirtus religinius tekstus. Dienoraščio tekstai spontaniški, nuoširdūs, čia galima justi nuoširdžiai išsakytus religinius požiūrius ir mintis, maldingus
minčių išsiliejimus, jausmingus sielos virpesius. E. Spirgevičiūtės dienoraštis atskleidžia sveiką ir gyvą merginos santykį su Katalikų Bažnyčios tikėjimo turiniu: autentišką
ryšį su Dievu, Mergele Marija, angelais, dienoraštyje juntama pagarba ir meilė Eucharistiniam Jėzui, vertinamas Atgailos sakramentas. Galima teigti, kad autorės teologinis
požiūris turi aiškiai išreikštą bažnytinio bendruomeniškumo dimensiją – autorė tiki ir
meldžiasi tiek už gyvuosius, tiek už mirusiuosius. Ji trokšta dažnai priimti šv. Komuniją, skirti ją už gyvus bei mirusius artimuosius. Visa tai atskleidžia asmeninę autorės
tikėjimo brandą. Kalbant apie E. Spirgevičiūtės tikėjimą, galima įžvelgti ir apaštališkumo užuominų: ryškų troškimą kitus patraukti prie Jėzaus, kalbėtis apie Jėzų, ypač
su jaunesniuoju broliuku. Elenos tikėjimas nėra vien suvokta tiesa, jis pirmiausia skleidžiasi ir yra toliau atrandamas praktiniame lygmenyje – gyvame santykyje su Dievu,
savimi ir artimaisiais, apsvarstant išorinius reiškinius ir renkantis Kristaus kelią jų
akivaizdoje. Būtent į tokį pasirinkimais besiskleidžiantį ir todėl dažnai tikros aukos
reikalaujantį tikėjimą jaunimą kviečia popiežius Pranciškus posinodiniame apaštališkajame paraginime Christus vivit. Tai tikėjimas, per kurį asmuo tampa „Dievo dabar“
vaisingu įgyvendinimu.
Dievo buvimą įdabartinančio E. Spirgevičiūtės tikėjimo pagrindą sudaro gyva
krikščioniško pamaldumo patirtis namų ir tikinčiųjų bendruomenės aplinkoje. Iš dienoraščio suprantame, kad esminiai katalikiško dvasingumo principai bei katalikiški
maldos būdai ir praktikos autorei yra žinomi ir savi. Skaitant dienoraštį atpažįstami šie
dvasingumo principai ir praktikos:
- Kristocentriškumas. Autorės santykis su Jėzumi intymus, asmeniškas, meilingas. Į Kristų Elena kreipiasi kaip į asmenį, dėkodama, prašydama pagalbos, trokšdama
nuolat puoselėti santykį su juo. - Eucharistiškumas. Elena trokšta kuo dažniau priimti šv. Komuniją. Komunijos priėmimas jai tampa pagrindiniu dienos įvykiu, Eucharistinis artumas Elenai yra
viso gyvenimo atspirties taškas. - Dažnas dalyvavimas šv. Mišiose. Autorė daro pasiryžimą kas rytą dalyvauti
šv. Mišiose, turi įprotį kur nors eidama pakeliui užsukti į bažnyčią. Svarbu paminėti,
kad dienoraštyje nėra užuominų, kad šio uolumo priežastys būtų skrupulingumas,
vergiška baimė ar inertiškas įprotis. Tikrasis motyvas – asmeninis susižavėjimas ir
meilė Eucharistiniam Jėzui, troškimas atlikti išpažintį ir melstis įvairiomis intencijomis priimant šv. Komuniją. - Mariologinė dimensija. Skaitant dienoraštį galima pastebėti autorės šiltą
asmeninį santykį su Mergele Marija, žinoma, turintį liaudiškojo pamaldumo apraiškų.
Maldose Marija dažniausiai minima iškart po Jėzaus, ja žavimasi, džiaugiamasi, prašoma jos užtarimo, išreiškiamas troškimas sekti jos pavyzdžiu (ypač Marijos moteriškumu ir motiniškumu). - Bažnytiškumas ir šventųjų bendrystė. Šv. Mišios, Eucharistinis pamaldumas ir apskritai tikėjimas autorei nėra vien asmeninis reikalas. Dienoraštyje aiškiai
išreikšta pajauta, kad šv. Mišių auka turi išganingą jėgą gelbėti gyvuosius ir mirusiuosius. Autorė nuolat mini, jog jai Komunija yra kaip malda už jos šeimą, artimuosius, mirusiuosius, tuos, kurie yra patekę į nepalankias gyvenimo aplinkybes ar kuriems gresia pavojus padaryti netinkamus pasirinkimus. Dienoraštyje kelis kartus nuoširdžiai kreipiamasi į Šventąją Dvasią. Autorė taip pat prašo angelų pagalbos, vadindama juos, kaip būdinga to meto religinėje literatūroje, „šventosiomis dvasiomis“. Ji taip pat teigia, kad trokšta priimti Komuniją prie Viešpaties stalo kartu su angelais9
. Autorė maldoje kreipiasi ir į savo angelą sargą. - Evangelizacinis ir katechetinis užsidegimas. Dienoraštyje autorė dažnai
išreiškia savo rūpestį artimų ir pažįstamų žmonių likimais, jų santykiu su Dievu ir
Bažnyčia. - Nuolatinė, nenutrūkstama malda. Dienoraštyje gausu maldos kreipinių ir maldingų ištarų (tarp jų – galbūt iš kitur perrašytų maldingų sentencijų), kurias galima
laikyti „strėlinėmis maldomis“ – trumpais maldos kreipiniais, kartojamais įvairiu
metu. Panašų vaidmenį dienoraštyje dažnai atlieka po dienoraščio įrašais pridėtos
trumpos maldelės. Dažnai net visiškai buitinio pobūdžio įrašai baigiami malda – tai
ypač ryšku antrojoje dienoraščio pusėje, nes autorė kasdien savo įrašus palydi arba
pradeda malda. Iš šio dienoraščio bruožo galima daryti išvadą, kad autorei pažįstama
ir artima nepaliaujamos maldos praktika, pasireiškianti trumpomis maldomis, tariamomis įvairiu metu. Šį teiginį sustiprina skaitant dienoraštį jaučiamas nuoširdumas,
spontaniškumas ir jautrumas. - Nuolatinis sąžinės tyrimas, dažna sakramentinės išpažinties praktika. Autorei pažįstama fragmentiška dvasinės sausros patirtis, nors ji neįsivyrauja ir yra trumpai paminėta tik porą kartų. Reakcija į sausros patirtį labai tinkama – apsisprendimas
atlikti išpažintį, susitaikyti su Jėzumi, priimti šv. Komuniją ir „turėti širdyje džiaugsmą
tyrą, skaistų“.
Elenos Spirgevičiūtės asmenybės bruožai ir pašaukimo paieškos
Kaip ir galima tikėtis iš 15–17 metų amžiaus pasaulietės merginos dienoraščio, didelis dėmesys jame skiriamas romantinės meilės, meilės apskritai ir pašaukimo šeimai
temoms. Autorė gyvena mylinčioje šeimoje ir pati akivaizdžiai siekia tyros, skaisčios,
švelnios, ištikimos santuokinės meilės. Suvokdama tokios meilės teologinę vertę bei
svarbą, ji pabrėžtinai paveda savo mintis ir ateitį Dievui. Kartu dienoraščio eilutės
atskleidžia pačios Elenos asmenybės bruožus: ji yra drovi, svajinga ir jausminga, tikinti,
rūpestinga, atjaučianti, puoselėjanti dorybes, nebijanti svarstyti apie savo pašaukimą.
Autorė pati save neretai vadina melancholike (ypač kai patiria liūdesio ar nepasitikėjimo savimi akimirkas). Be abejo, tokią nuomonę galėjo lemti ir tai, kad dienoraščio eilutės rašytos sunkiais laikais, per trumpą laiką patyrus tiek sovietų, tiek vokiečių
okupacijas, reiškusias didelį nesaugumą ir nepriteklių, nuolat girdint apie žudynes ir
karą. Tai be abejo prisidėjo prie autorės kartais išreiškiamo liūdesio, prastos emocinės savijautos. Vis dėlto tokios nuotaikos nėra vyraujančios. Atvirkščiai, dienoraštis
atskleidžia ir daug džiaugsmo bei pakylėjimo akimirkų: autorė mėgsta šokti, nuoširdžiai džiaugiasi jaunimo šventėmis, susitikimais su įvairiais žmonėmis, pokalbiais,
šeimos jaukumu. Galima sakyti, kad Elena geba džiaugtis įvairiais žmogiškojo gyvenimo aspektais, jei tik jie nesusiję su žemais jausmais, vulgarumu, nedorais ketinimais
ar žalingais įpročiais. Akivaizdu, jog pačios autorės žmogiškoji gyvenimo dimensija
nėra ignoruojama, dirbtinai siaurinama ar atrofuota. Svajones apie gyvenimą visada
lydi skaistumo siekis, idealizmas, neretai persipynęs su tikėjimo įžvalgomis ar malda.
Visame dienoraštyje labai ryški autorės pasirinkta gyvenimo kryptis – atsiduoti Dievo
valiai, vienytis su Jėzumi Eucharistijoje, siekti dorybių. Kaip ir galima tikėtis jaunuolės dienoraštyje, čia daug suprantamų emocinių svyravimų, džiaugsmo ir nuogąstavimo akimirkų, sėkmių ir nesėkmių, taiklių ir mažiau taiklių pastebėjimų apie įvairias gyvenimo realijas. Yra pasisakymų ir apie dramatiškus istorinius įvykius. Tačiau
pabrėžtina, kad ir šiuos įvykius autorė svarsto Dievo tikrovės perspektyvoje. Visomis
aplinkybėmis autorė karštai renkasi Dievą, Jėzų, Mariją bei dorybes – tiek džiaugsme,
tiek išmėginimuose, tiek dvasiniame pakylėtume, tiek dvasinėje ir (ar) emocinėje
sausroje. Ji visais atvejais renkasi tikėjimą bei tikrą meilę ir šiame kelyje lieka tvirta.
Tikėjimu ir meile Elena nugali savo pačios identifikuotas problemas – melancholiją,
įsivaizduojamą grožio trūkumą – ir žvelgia į ateities horizontą.
Pašaukimas šeimai
Šv. Jonas Paulius II apaštališkajame paraginime Familiaris consortio pabrėžė, kad
krikščioniškosios pasaulėžiūros ir dorybių pamatą žmogaus gyvenime dažnai suteikia
šeima: „Šeimoje asmuo ne tik gimsta, bet ir auklėjamas įsijungia į žmonių bendruomenę, o per krikštą ir religinį auklėjimą įeina į Dievo šeimą – Bažnyčią“. Būtent šeima
yra „Bažnyčios lopšys“ ir ta natūrali aplinka, kurioje „Bažnyčia ateina į žmonijos kartas, o jos – į Bažnyčią“Elenos gyvenime šeimos įtaka labai svarbi. Jai augant, šeima
tapo jos pirmąja tarpusavio pagarbos, meilės, atjautos, pamaldumo ir kitų dorybių
mokytoja Elena suvokia santuokos slėpinį, pamažu prie jo artinasi, gana dažnai jį
apmąstydama Autorės susižavėjimas šeimos idealu netrukdo jai šeimos gyvenimo
tikrovę suprasti realistiškai. Ji suvokia šeimyninio gyvenimo sunkumus, svarsto apie
nelengvas moters – žmonos ir motinos – pareigas šeimoje (kurias iš dalies sąlygoja ir
laikmečio diktuojama vyro ir žmonos vaidmenų samprata)15. Daugelyje pasisakymų
autorė pabrėžia jai brangias krikščioniškos šeimos savybes – ištikimybę, meilę, švelnų
prisirišimą, santykių abipusiškumą, tarpusavio papildomumą, lygų vyro ir moters
orumą, dorybingumą, pamaldumą, skaistumą. Šioms savybėms grasina „laiko dvasia,
tuščias moderniškumas“ – dėl jų įtakos vaikomasi vien išorinio grožio, lyčių santykiai suprantami lėkštai ar netgi vulgariai, o moteris paverčiama vien priemone vyro
aistroms patenkinti16. Autorė pabrėžia ir motinystės svarbą (pvz., „Kūdikis – didžiausias motinos džiaugsmas, nes ten jos kūnas, jos kraujas, skausmai, viltis ir laimė…).
Elena baisisi pažįstamos merginos Vandos pasirengimu daryti abortą (tačiau nesmerkia, bet už ją meldžiasi). Vėliau, Vandai nusprendus atiduoti savo kūdikį į prieglaudą,prašo jai „kilnaus motiniškumo ir meilės savo brangiajam kūdikiui“, kalba apie „motinišką širdį“ ir būtinybę savo kūdikį „garbingai auklėjant save išaukštinti“19. Elena
nebijo kalbėti ir apie patiriamus susižavėjimo vaikinais išgyvenimus, romantinės meilės troškimą. Šias svajones dienoraštyje lydi aiškus ir vis stiprėjantis apsisprendimas
siekti skaistumo (omenyje turimas ne mergeliškumas, bet susilaikymas iki santuokos
ir santuokinė meilė). Apskritai apie skaistumą autorė kalba išvengdama legalizmo ir
šalto rigorizmo, bet su susižavėjimu, džiugiai, pakiliai. Skaistumas aiškiai suprantamas kaip kažkas pozityvaus, kaip tyros autentiškos meilės išdava (pvz., „Man atrodo,
kad skaisti meilė susilaukia Dievo palaimos. O, kaip aš trokštu skaisčiai mylėti ir būti
skaisčiai mylima!“; „aš noriu mylėti karštai, gerai, bet amžinai!“; „Ateis laikas, kada
mano širdyje sužydės skaisti meilės liepsna, kada ji priklausys kitam asmeniui, o ne
man… Meilė šventa, meilė galinga, meilė nusidėjėlius prikelia, meilė juos pražydina,
meilė sujungia dvi nekaltas širdis…“). Autorė tiki, kad tikra meilė įkvepia dorybei tiek
vyrą, tiek moterį. Jos sesers vaikinui atlikus išpažintį dėl sesers įtakos, autorė žavisi:
„<…> tai ji taip kilniai jį nuteikusi. Tokia mergaitė ir jos meilė man patinka. Jis tikrai
ją myli“. Būtent šiame pozityviame kontekste reikėtų suprasti teiginį, kad moteris
„iš dalies kalta dėl vyrų nupuolimo“: per moterį vyras buvo išvarytas iš rojaus, per ją
„gali prarasti amžinąją laimę“. Šia pastaba autorė ne pažemina moterį, bet pabrėžia
jos galią įkvėpti vyrą dorybei ir tikėjimui. Šis įrašas baigiamas labai pozityviai: „Dievo
įkvėpta žmogui ši žemiškoji meilė, todėl viskas, ką jis davė ir liepia, yra kilnu, gražu,
tik reikia tinkamai išnaudoti ir atitinkamai į tai reaguoti“.
Keliose dienoraščio vietose (ypač dienoraščio pabaigoje) autorė svarsto pašaukimą į pašvęstąjį gyvenimą apskritai ir kaip asmeninio pašaukimo galimybę. Šio
pašaukimo ji neatmeta, vienuolius laiko žmonėmis, gyvenančiais Kristui, dienoraščio pabaigoje viename ilgame pasisakyme karštai išreiškia norą tapti vienuole. Tiesa,
svarbu paminėti, kad netrukus parašytas dienoraščio įrašas rodo, jog autorė nesiliovė
toliau rimtai svarstyti apie krikščioniškos šeimos galimybę26. Apibendrinant galima
daryti išvadą, kad dienoraštis nerodo autorės tvirto apsisprendimo pašvęstajam gyvenimui, jame vyrauja pašaukimo į santuoką svarstymas, o pasisakymai apie vienuolinį
kelią yra tik keli. Savojo pašaukimo svarstymas – labai ryški autorės gyvenimo kelio
dalis. Regime, kad autorei nesvetima klausti apie įvairias pašaukimo galimybes ieškant
Dievo valios. Tai, kad įrašai apie vienuolinį pašaukimą atsiranda dienoraščio pabaigoje, palieka neatsakytą klausimą ir kuria intrigą – galima tik spėlioti, kaip ateityje
būtų skleidusis ši nuoširdi pašaukimo paieška. Svarbu pridurti, kad autorės pašaukimo paieškas visada lydi svarbiausia sėkmingo atsiliepimo į pašaukimą sąlyga: troškimas
šventėti, auginti dorybes, stiprinti vienybę su Dievu.
Galima daryti išvadą, kad tokia gyva autentiškos meilės ir skaistumo samprata bei
apmąstymas maldoje ir lėmė autorės pasirinkimą lemtingą 1944 m. sausio 3 d. vakarą
pasipriešinti agresorių prievartai net savo gyvybės kaina. Vienas iš galimų šio žygdarbio motyvų galėjęs būti ir tikėjimas, kad tvirto skaistumo pavyzdys galėtų pakeisti
pačių agresorių širdį ir gyvenimą. Kaip matėme, dienoraštis rodo, jog, susidūrusi net
su nedoriausiu elgesiu, autorė neteisdavo, nesmerkdavo, bet jausdavo gailestį ir melsdavosi už netinkamai besielgiančiųjų atsivertimą ir pasikeitimą.
Kasdienė dorybių ir artimo meilės praktika
Viena ryškiausių dienoraščio temų – dorybių siekis. Autorė dažnai iš naujo pasižada
ugdyti dorybes, kurios aprėpia ir religinę praktiką, ir šeimos patirtį. Dienoraštyje
apstu įrašų, rodančių troškimą būti nuoširdžiai, pasiaukoti, mokytis atlaidumo, pagarbos, ištikimybės, nesavanaudiškumo, paslaugumo. Šias nuostatas Elena atsineša iš
savo šeimos, kuri, Katalikų Bažnyčios požiūriu, yra pirmoji ir tinkamiausia vieta dorybėms ugdyti28. Skaitant Elenos dienoraštį, stebina jos dorybių tvirtumas. Dorybės ypač
ryškios sudėtingomis gyvenimo aplinkybėmis, net ir patiriant emocinę bei dvasinę
sausrą. Elena noriai dalyvauja rekolekcijose ir renkasi literatūrą apie dorybių ugdymą
(pvz., „Proto, doros ir kūno auklėjimas“). Apie dorybes autorė kalba pakiliai, jomis
žavisi, jų siekimas jai teikia optimizmo.
Svarbu pažymėti, kad Elenos dorybių siekis neatsiejamas nuo jos tikėjimo. Dramatiškos aplinkybės, visuomeniniai ir politiniai neramumai sukūrė sąlygas neapykantai, smerkimui, niekinimui. Nepaisant to, skaitant dienoraštį matyti, kad jame visiškai nėra neapykantos ar konkrečių asmenų nepasverto smerkimo. Pagrindinė autorės
reakcija į sudėtingų situacijų paveiktus žmones yra atjauta, gailestis. Aptardama įvairias žmogiškas situacijas ji labai dažnai ištaria: „man jo (jos, jų) gaila“. Autorei nešališkai gaila į nelaimę patekusių ar karo baisumų paveiktų žmonių (karo belaisvių, lenkų,
rusų, žydų), gaila moralinėse kryžkelėse atsidūrusių ar į kitokias aplinkybes patekusių žmonių. Svarbu paminėti, kad autorė išreiškia gailestį bei geranoriškumą ir situacijose, kurioms pati nepritaria. Pvz., ji gailisi Alekso, kuris tuokiasi be tėvų palaiminimo (tikriausiai dėl neapgalvotos aistros). Jos reakcija – ne smerkimas, bet atjauta ir
siekis melstis už jį, nors tėvai ir artimieji patys apsisprendę ir kitus ragina nedalyvauti jo santuokos apeigose32. Nepritardama nekukliai besielgiančiai Narcizai, Elena nori su
ja „atvirai pasikalbėti, viską jai išaiškinti“, meldžiasi už ją, mėgina ją suprasti ir atjaučia:
„galbūt dėl jaunumo ji nieko nesupranta, ir tai daro ne iš blogos valios“33. Taip pat ji
nesmerkia pažįstamos merginos, kuri dėl nepritekliaus ruošiasi atiduoti savo kūdikį
į prieglaudą, bet ją labai atjaučia ir karštai meldžiasi prašydama Dievo sustiprinti jos
meilę savo kūdikiui. Mokykloje berniukams išsityčiojus iš tikėjimo („pridergus katekizmą“), autorė išreiškia nepritarimą ir liūdesį, tačiau nelieja pykčio, o direktoriui
pašalinus iš mokyklos kaltąjį berniuką – jo gailisi.
Kun. Kęstutis Trimakas pabrėžė, kad Elenos dorybių praktika nulėmė jos sąmoningą pasirinkimą kovoti už gėrį. Elenos žūties vakarą jai buvo pasiūlyta subtili
pagunda rinktis dievu aistrą, galią ir net ginklą. Savo apsisprendimu Elena paliudijo,
kad Dievas yra meilė (1 Jn 4, 8), o moters pašaukimas – praktikuojant skaistumą,
nekaltybę, švelnumą, meilumą kovoti prieš blogį, žinant, jog „meilė visa pakelia, visa
tiki, viskuo viliasi, visa ištveria ir niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 7–8).
Išvados
Skaitant Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės dienoraštį galima įžvelgti šiuos jos asmenybės dvasingumo bruožus: pamaldumą, artimo meilę, dorybių praktikavimą, sąžiningumą, skaistumą, švelnumą, pareigingumą. Ryškus ir kilnios asmenybės idealas,
siejamas su autorės pabrėžiamomis moteriškumo savybėmis – skaistumu ir švelnumu.
Meilės ir skaistumo samprata bei jų apmąstymas maldoje lėmė autorės pasirinkimą
lemtingą 1944 m. sausio 3 d. vakarą pasipriešinti agresorių prievartai net savo gyvybės
kaina. Vienas iš galimų šio žygdarbio motyvų galėjęs būti ir tikėjimas, kad tvirto skaistumo pavyzdys galėtų pakeisti pačių agresorių širdį ir gyvenimą. Dienoraštis rodo, jog
net susidūrusi su nedoru elgesiu autorė neteisdavo, nesmerkdavo, bet jausdavo gailestį
ir melsdavosi už netinkamai besielgiančiųjų atsivertimą bei pasikeitimą.
Skaitant dienoraštį galima stebėti autorės asmenybės ir būdo formavimąsi ugdant
dorybes. Tikėjimo ir dorybių pradmenis Elena gavo šeimoje. Ant šio pamato formuojasi autorės požiūriai ir praktikos, vis labiau besiremiantys esminiais katalikiškojo
dvasingumo bruožais – kristocentriškumu, eucharistiškumu, bažnytiškumu, marijiniu
pamaldumu, atjauta ir evangelizaciniu užsidegimu. Elenos gyvenimo centras – Eucharistinis Kristus. Ji Juo pasitiki, jaučia Marijos, šventųjų, angelų globą, gyvena sakramentinį gyvenimą. Visa tai brandina ją kaip asmenybę ir tampa viso jos gyvenimo
pagrindu. Galima pagrįstai teigti, kad Elenos apsisprendimas paaukoti savo gyvybę
dėl skaisčios meilės dorybės nėra spontaniškas, bet kyla iš jos kasdienio gyvenimo tikėjimu ir dorybių praktikavimo, kasdienio nuoširdaus atsiliepimo į Kristaus kvietimą, autentiškos maldos praktikos ir šeimos narių tarpusavio santykių patirties.
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI
- Grickevičius, Artūras. „Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės dienoraščio istorija“. Soter 75 (103)
(2020): 25–44. - Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas „Familiaris consortio“ dėl krikščioniškos šeimos
uždavinių šiuolaikiniame pasaulyje. Kaunas: Katalikų interneto tarnyba. https://eis.katalikai.lt/
vb/popieziai/jonas_paulius_ii/ap-paraginimai/1981-11-22_familiaris-consortio. - Katalikų Bažnyčios katekizmas. Vilnius: Lietuvos Vyskupų konferencija, 2012.
- Pranciškus. Posinodinis apaštališkasis paraginimas „Christus vivit“. Kaunas: Katalikų interneto
tarnyba, 2019. - Sabinos Spirgevičiūtės-Šultienės prisiminimai apie seserį. Garso įrašas. Kun. N. Pipiro asmeninis
archyvas. - Spirgevičiūtė, Elena. Kai žemė dangų bučiavo: dienoraštis. Kaunas: Artuma, 2021.
- Spirgevičius, Česlovas. Mirtis atėjo iš Muravos. Kaunas: Europa, 1992.
- Šventasis Raštas: Senasis ir Naujasis Testamentas. Vilnius: Lietuvos Vyskupų konferencija,
STRAIPSNIŲ APIE ELENĄ SPIRGEVIČIŪTĘ SĄRAŠAS
- „A. a. S. Žukaitė ir E. Spirgevičiūtė“. Ateitis I (12) (1944): 8.
- Baločkaitė, Rasa. „Nepatogi atmintis: seksualinė prievarta karo metais“. Delfi.lt. Paskelbta
2016 m. liepos 24 d. https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/nepatogi-atmintis-seksualineprievarta-karo-metais-71867276. - Bepirštytė, Nomeda ir Benita Mincevičiūtė. „Elenos Spirgevičiūtės istorija: Kilnus gyvenimas
ir nepalaužiamas pasirinkimas“. Bernardinai.lt. Paskelbta 2023 m. kovo 16 d. https://www.
bernardinai.lt/elenos-spirgeviciutes-istorija-kilnus-gyvenimas-ir-nepalauziamas-pasirinkimas/. - Blum, Alain ir Amandine Regamey. „Le héros et la martyre ou le viol effacé“. Clio, Femmes,
Genre, Histoire 39 (2014): 105–128. https://journals.openedition.org/clio/11876. - „Elena Spirgevičiūtė (1924–1944)“. Sventumolink.lt. Žiūrėta 2024 m. sausio 9 d. https://sventumolink.lt/elena-spirgeviciute/.
- Jankauskas, Mykolas. „Geriau mirti, bet nenusidėti“. XXI amžius. 2004 m. sausio 2 d., 1.
- „Kandidatė į Naujųjų kankinių sąrašą“. Tremtinys 41 (327) (1998): 1–2.
- „Kaune pagerbtas Elenos Spirgevičiūtės, paaukojusios gyvybę už moters garbę ir orumą, atminimas“. Bažnyčios žinios. 1998 m. spalio 26 d. https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9820/820bl3.
html. - Končius, Andrius ir Robertas Urbonavičius. „Mažųjų pergalė: apie dėl skaistybės nužudytą
Dievo tarnaitę Eleną Spirgevičiūtę“. XXI amžius. 2017 m. sausio 27 d., 1. - Lietuvos ypatingasis archyvas. „1944-ųjų žiemos siaubas: 19-metė Elena pasirinko mirtį ir taip
išgelbėjo sovietų užpultą šeimą“. Lrytas. Paskelbta 2018 m. gruodžio 27 d. https://www.lrytas.
lt/kultura/istorija/2018/12/27/news/1944-uju-ziemos-siaubas-19-mete-elena-pasirinko-mirtiir-taip-isgelbejo-sovietu-uzpulta-seima-8687216. - Pipiras, Nerijus. „Geriau mirti, bet nenusidėti“, XXI amžius. 2010 m. sausio 15 d., 3.
- Pipiras, Nerijus, Andrius Končius ir Robertas Urbonavičius. „Mažųjų pergalė: Dievo tarnaitė
Elena Spirgevičiūtė“. Bernardinai.lt. Paskelbta 2016 m. lapkričio 20 d. https://www.bernardinai.
lt/2016-11-20-mazuju-pergale-dievo-tarnaite-elena-spirgeviciute/. - Pipiras, Nerijus. „Palaiminti tyraširdžiai, arba Mergina spindinčiu veidu tarp pageltusių eilučių“.
Artuma. 2019 m. balandis, 25–27. - . „Pavyzdys mažiesiems: Elena Spirgevičiūtė“, Magnificat, 2017 m. spalis., 12–15.
- . „Susipažinkime, aš – Elena“, Bernardinai.lt. Paskelbta 2017 m. spalio 19 d. https://www.
bernardinai.lt/2017-10-19-susipazinkime-as-elena/. - Remienė, Marija. „Dievo tarnaitė Elena Spirgevičiūtė“. Draugas. 2021 m. spalio 23 d., 10–11.
- Račiūnas, Pranas. „Lietuvos ir Tarybų Sąjungos religinio gyvenimo problemos“. LKB Kronika
1977 (28): 265–283. - Rimkevičiūtė, Laimutė. „Elena Spirgevičiūtė“. In Mūsų švyturiai, 266–268. Vilkaviškis: Vilkaviškio vyskupijos leidykla, 1992.
- „Spirgevičiūtė, Elena (1924–1944)“. The Hagiography Circle. Paskelbta 2004 vasario mėn. http://
newsaints.faithweb.com/lives/Sp.htm#Spirgeviciute. - Stažytė, Karolina. „Dievo tarnaitės E. Spirgevičiūtės istorija: devyniolikmetė, kurią siekiama
paskelbti palaimintąja“. 15min.lt. Paskelbta 2019 m. sausio 4 d. https://sventumolink.lt/elenaspirgeviciute/15min-lt-dievo-tarnaites-e-spirgeviciutes-istorija-devyniolikmete-kuria-siekiama-paskelbti-palaimintaja/. - Urbonavičius, Robertas. „Išlikusi tvirta: Elena Spirgevičiūtė“. Propatria.lt. Paskelbta 2018 m.
sausio 4 d. https://www.propatria.lt/2018/01/robertas-urbonavicius-islikusi-tvirta.html. - Vaškevičius, Algis. „Lietuva siekia turėti dar vieną palaimintąją“. Draugas. 2019 m. sausio
10 d., 3; 10.
Straipsnio autoriai:
Nerijus PIPIRAS – kunigas, socialinių mokslų (edukologija) daktaras, šv. Ignaco Lojolos kolegijos lektorius.
BENAS ULEVIIUS – Katalik Bažnyčios diakonas, Vytauto Didžiojo universiteto Katalik teologijos
fakulteto dekanas ir docentas. Tyrim sritys – liturgin teologija ir antropologija, sistemin teologija,
krikionybs kultrinimas iaurs Amerikos indn kultūrose.
Straipsnis publikuotas religijos mokslo žurnale Soter 91 (119), 23 – 37.
