Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtėsdienoraščio istorija

SANTRAUKA. E. Spirgevičiūtė – jauna kaunietė, kurią 1944 m. nužudė su raudonaisiais partizanais susiję banditai. Vienas jų – A. Čeponis – vėliau paskelbtas TSRS didvyriu. E. Spirgevičiūtė pripažinta kankine, rengiama medžiaga jos beatifikacijai. Straipsnyje nagrinėjama jos moksleiviško dienoraščio istorija. Jis atspindi autorės kasdienybę, vertybes ir dvasinį gyvenimą, tačiau straipsnyje gilinamasi ne į dienoraščio turinį (jį aptarė kiti autoriai), bet į rašymo pradžios ir pabaigos, materialius teksto ypatumų, jo žinomumo, originalo likimo ir nuorašų atsiradimo, šių kiekio ir ypatybių klausimus. Tai svarbu siekiant pažinti šio istorinio šaltinio raidą, išryškinant jo traktavimo ypatumus, taip pat tai, kas nebuvo išnagrinėta ir nušviesta, bet ko reikia rengiant beatifikaciją ir skleidžiant žinias apie šią asmenybę bei jos dienoraščio turinį.
RAKTAŽODŽIAI: Elena Spirgevičiūtė, Pranas Račiūnas, dienoraštis, VSM / VSK (MGB / KGB).

Įvadas
Apie Eleną Spirgevičiūtę, 1944 m. nužudytą raudonųjų banditų, rašyta mažai1
, iš pradžių – tik publicistiškai. Išsamiausias iš šių veikalų – 1992 m. jos brolio Česlovo Spirgevičiaus paskelbta dokumentinė apysaka, kurioje pateiktos pagrindinės dienoraščio
istorijos žinios, tačiau jos nėra tikslios bei išsamios. Po kelių dešimtmečių prasidėjo
moksliniai E. Spirgevičiūtės istorijos tyrimai. 2014 m. Alain Blum ir Amandine Regamey paskelbė su nagrinėjama tema susijusį straipsnį, kuriame dienoraščio istorijai skirti keli netikslūs sakiniai. 2016 m. magistranto Andriaus Končiaus apgintame studijų baigiamajame darbe minimi keli dienoraščio istorijos faktai. 2018 m. Lietuvos ypatingojo
archyvo (LYA) darbuotoja Edita Škirkaitė paruošė virtualią parodą, jos įvadinėje dalyje
nepateikdama nuorodų paminėjo kai kuriuos dienoraščio istorijos faktus ir paskelbė
keletą svarbių šiai istorijai pažinti suskaitmenintų dokumentų fragmentų.
Iš istoriografinės apžvalgos matyti, kad žinios apie E. Spirgevičiūtės dienoraščio
istoriją – netikslios ir negilios. Vis dėlto jo autorė pripažinta Dievo tarnaite, ruošiama
jos beatifikacijos medžiaga.. Šiai asmenybei pažinti jos dienoraštis yra nepakeičiamas
šaltinis, todėl reikalingas jo istorijos mokslinis tyrimas. Tai svarbu argumentuojant
šio teksto patikimumą, skleidžiant žinias apie pačią autorę ir jos dienoraštį, taip pat
rengiantis autorės beatifikacijai ir dienoraščio publikavimui. Visu tuo remiantis galima
teigti, kad temos istoriografijos seklumas ir dienoraščio istorijos pažinimo reikalas –
svarbi moksliškai nagrinėtina problema. Ji sprendžiama, tikrinant paskelbtus faktus,
ieškant nepanaudotų dokumentų, atskleidžiant naujus duomenis, jungiant senas ir
naujas žinias. Svarbiausi šaltiniai – kelios LYA bylos.

Dienoraščio chronologinės ribos, fizinė apimtis, pirmos žinios apie jį
Pasak Č. Spirgevičiaus, dienoraštis rašytas nuo 1940 m. spalio 12 d. iki 1942 m. gegužės 25 d., bet šio autoriaus paskelbto dienoraščio nuorašo chronologinės ribos – kiek
platesnės, t. y. nuo 1940 m. spalio 12 d. iki 1942 m. birželio 11 d.9
Anglakalbė populiaraus
lygmens virtuali hagiografijų svetainė nurodė kiek trumpesnį – 1940 m. spalio 12 d. –
1942 m. birželio 2 d. – laikotarpį. Kuo vienu ir kitu atveju datos buvo pagrįstos, nepaaiškinta. Vėliau E. Škirkaitė teigė, jog kun. P. Račiūnas prie E. Spirgevičiūtės ir S. Žukaitės
„kapo <…> susipažino su Elenos motina ir sužinojo apie E. Spirgevičiūtės 1939–1942 m.rašytą dienoraštį“. Be to, tarp šios tyrėjos parengtos virtualios parodos dokumentų
atvaizdų yra dienoraščio nuorašo fragmentų atvaizdai, iš kurių vienas perteikia 1940 m.
gegužės 19 d. įrašą. Tad akivaizdu, kad E. Škirkaitės teiginiai yra tikslesni.
Archyviniai dokumentai leidžia chronologines ribas apibrėžti tiksliau. Remdamasis pačiu dienoraščiu, kun. P. Račiūnas teigė, kad „jos V–VII klasės gyvenimo laikotarpį <…> nušvies jos paliktas dienoraštis“ ir kad „dienoraštis pradedamas 1939 m.
spalio mėn., kada Elenutė mokėsi Šv. Kazimiero seserų mergaičių gimnazijos III b
reformuotoje klasėje“12. Taigi, nesigilinant į to meto gimnazinių klasių gradaciją, reikia
pabrėžti, kad dienoraštis, priešingai, nei teigė anksčiausiai rašę autoriai, pradėtas rašyti
žymiai anksčiau. Patikrinus nuorašą, kuris yra LYA, konstatuotina, jog dienoraštis pradėtas ne vėliau kaip 1939 metų spalio arba lapkričio 15 dieną.
Sunku nurodyti ir dienoraščio galutinę chronologinę ribą. Po kelerių metų nuo
autorės mirties jos motina – Elena Spirgevičienė – tardymo metu teigė, kad jos dukra
rašė dienoraštį „nuo mokymosi gimnazijoje iki mirties“. Taigi, jeigu tardomoji gerai
prisiminė ir tiksliai pasakė, jeigu teiginys buvo tiksliai užprotokoluotas, o protokolo
nuorašas tiksliai perteikė originalo turinį, galutinė dienoraščio chronologinė riba
siektų autorės tragiškos mirties laiką, t. y. 1944 m. sausio pradžią. Nors gali kilti mintis,
kad nužudytosios motina po penkerių su puse metų galėjo dukters užsiėmimo tiksliai
nebeprisiminti, vis dėlto klaida būtų teigti, kad ji dukters relikvija tapusio dienoraščio
neskaitė ir jo pabaigos laiko nežinojo. Visgi chronologinė riba, kuri būtų vėlesnė už
1942 m. birželį, neparemta kitais faktais.
Paskelbti darbai apie E. Spirgevičiūtę, teikiantys žinių apie jos dienoraštį, vienareikšmiškai teigia, kad šis tekstas parašytas mokykliniame sąsiuvinyje. Kun. P. Račiūnas dienoraščio pavidalą bei apimtį nurodė tiksliau: „Dienoraštį sudaro du sąsiuviniai
ir vienas, kitas atskiras lapelis.“ Teiginį, kad būta dviejų sąsiuvinių, pastaruoju metu
patvirtino teksto autorės brolis. Tačiau jų sesuo baigiant rašyti šį straipsnį liudijo,kad buvo trys sąsiuviniai (vienas – storas, kietais viršeliais, du ploni) ir kad pirmasis –
pagrindinis – visas prirašytas. Nors sužinota, kiek buvo sąsiuvinių ir kokie jie, vis
dėlto kiek puslapių jie turėjo ir kiek prirašytas trečiasis – nežinia. Tikėtina, kad stropi
mokinė rašė į tvarkingus sąsiuvinius, kad jų lapų neplėšė, o trečiasis sąsiuvinis galėjo
būti vos pradėtas ar bent jau neužbaigtas.
Iki šiol nebuvo aišku, kada apie šį dienoraštį sužinojo aplinkiniai, nes joks autorius
šito neišaiškino, bet pati E. Spirgevičiūtė 1940 m. spalio 27 d. rašė: „Visi išėjo į kiną.
Pasikviečiau Vandą G. Pašokom, aš jai paskaičiau dienoraščio pirmuosius lapus. Nors tai
[–] mano paslaptis, bet jai aš patikiu.“ Tikėtina, kad E. Spirgevičiūtė dienoraščio ištraukas skaitė ar rodė ir kai kurioms kitoms merginoms, nes artimoms draugėms tai buvo
įprasta. Šitaip manyti skatina tų pačių metų lapkričio 23 d. rašyti dienoraščio sakiniai apie
mokyklos suolo draugę: „Aš sėdžiu su M. Matukaityte. Ji man sako visas paslaptis, rodo
dienoraštį, pasitiki manimi.“ E. Spirgevičiūtė irgi atsinešdavo savo dienoraštį į mokyklą,
tai aišku iš 1941 m. kovo 12 d. įrašo apie kelias bendraklases: „Jos sako, kad berniukai
skaitė mano dienoraštį ir apie Laimą ir Sandrą turi blogas nuomones. Aš manau, gal jos
įlindo ir skaitė… Tegul nelenda į svetimus portfelius.“ Vis dėlto remiantis elementaria
logika atrodo, kad tuo metu apie E. Spirgevičiūtės dienoraštį plačiau nežinota.
Visuomenė apie dienoraštį galėjo sužinoti iš laikraščio „Ateitis“ 1944 m. sausio 12 d.
paskelbto S. Žukaitės ir E. Spirgevičiūtės nekrologo. Apie pastarąją (be kitko) teigiama:
„Ji paliko savo dienoraštį, iš kurio atsispindi jos tikrai kilni siela ir rimtos pažiūros į
gyvenimą.“ Neabejotina, kad dienoraštis liko Spirgevičių namuose, t. y. Kaune, Tvirtovės alėjos 91 name. Ar laikraščio gan lėkštai apibūdintas nužudytos merginos dienoraštis
tuo metu sulaukė ne tik artimųjų, bet ir draugių, mokytojų bei dvasininkų kokio nors
dėmesio, nežinoma. Tikėtina, kad dienoraščiu susidomėta tik po kelių metų.

Kun. P. Račiūno darbas su dienoraščiu.

Kaip rašė Č. Spirgevičius, šių „merginų tragedijos paslaptimi susidomėjo <…> jaunas kunigas Pranas Račiūnas“. Daugiau apie tai informavo E. Škirkaitė, teigusi, „kad
E. Spirgevičiūtės ir S. Žukaitės nužudymo istorija jis susidomėjo <…> 1947 m., Kauno
senosiose kapinėse pastebėjęs žuvusioms merginoms pastatytą <…> paminklą <…>“, o
„kiek vėliau – tų pačių metų lapkričio mėn. pradžioje – prie žuvusių merginų kapo jis
susipažino su Elenos motina ir sužinojo apie <…> dienoraštį“. Visgi įvykio dalyvių
ankstyviausi teiginiai leidžia faktus konstatuoti tiksliau.Po įvykio praėjus daugiau negu pusmečiui, P. Račiūnas buvo tardomas. Iš jo teiginių paaiškėja, kad su žuvusiosios motina jis susipažino 1948 m. rudenį. Nuo pažinties iki tardymo praėjo mažai laiko, todėl tikėtina, kad tardomasis nesuklydo. Be to,
nebuvo tikslo sakyti netiesą. Kiek vėliau E. Spirgevičienė teigė, kad 1948 m. rudenį,
Visų Šventųjų dieną, ji buvo prie dukters kapo. Tuo metu priėjo kunigas. Perskaitęs
antkapio užrašą, jis klausinėjo apie dukters mirtį, o galiausiai pašnekovė jam pasakė
savo adresą. Po dešimtmečio ji – E. Spirgevičienė-Kilčiauskienė – teigė, kad maždaug
1948 m. Kauno kapinėse kažkokios moterys supažindino ją su kun. [P.] Račiūnu, kurį
anksčiau ji pažinojo „iš matymo“. Jis teigęs, kad susidomėjęs jos dukros ir [S.] Žukaitės
žuvimo aplinkybėmis ir kad norįs surinkti apie jos dukrą medžiagą. Paties kunigo po
kelių mėnesių rašytame pareiškime sakoma, kad ši pažintis ir pokalbis įvyko 1947 m.
per Vėlines. Daug vėliau jis, liudydamas apie darbą su dienoraščiu, raštu teigė, kad tai
buvo „apie 1947 metus“. Vis dėlto, remiantis laikmečio, kai tai įvyko, duomenimis,
galima teigti, kad E. Spirgevičienė ir P. Račiūnas susipažino ne 1947 m. lapkričio pradžioje, o 1948 m. lapkričio 1 d.
Pirmuose keturiuose iš ką tik nurodytų dokumentų pateikiama ir kitų žinių, t. y.
kada, kur ir kokią medžiagą P. Račiūnas iš E. Spirgevičienės gavo. Jis pats tardymo
metu teigė, kad dienoraštį jam davė žuvusiosios motina 1948 m. rudenį, kai jis atėjo
pas ją į namus. Pirmą sykį E. Spirgevičiūtės motina sakė, kad netrukus po kapinėse įvykusio pokalbio kunigas atėjo pas ją į butą ir dar kartą smulkiai klausinėjo apie dukters
mirtį, užrašė jos biografiją, paėmė dienoraštį ir žadėjo parašyti apie ją knygą. Antrą
sykį motina teigė, kad, atvykęs pas juos į namus, kun. [P.] Račiūnas paėmė Elenos dienoraštį, nuotraukas ir atestatą. Motinai antrino jaunesnioji dukra. Jos žodžiais, „<…>
maždaug 1948 metų žiemą pas mus į namus atėjo <…> vyriškis, kuris kalboje su <…>
motina <…> paprašė jos, kad ji duotų jam pasiskaityti <…> sesers <…> dienoraštį. Tuomet <…> motina jam tą dienoraštį padavė, ir jis[,] pažadėjęs jį mums sugrąžinti[,] iš
mūsų išėjo.“ Vėliau liudininkė sužinojusi, kad šis vyras – kun. P. Račiūnas. Minėtame
P. Račiūno kalėjime rašytame pareiškime teigiama, kad po Vėlinių, „po kiek laiko[,]
man pavyko tą dienoraštį gauti“. Apibendrinant galima teigti, kad labiausiai tikėtina,
jog P. Račiūnas dienoraštį gavo 1948 metų lapkritį.
Nurodyti protokoluoti P. Račiūno teiginiai sudaro įspūdį, kad jis 1948 m. rudenį
dienoraščio reikalu pas E. Spirgevičienę namuose lankėsi ne sykį, kadangi rašoma ne
davė, kai atėjau, bet davė, kai ateidavau. Žinoma, galima tarti, kad tai – protokolavimo klaida. Vis dėlto Č. Spirgevičius po daugelio metų teigė, kad šis kunigas „dažnai lankėsi
mūsų šeimoje, surinko daug medžiagos apie 1944[-ųjų] sausio nakties įvykius“. Tad
vieno ir kito šaltinio duomenys tarpusavyje dera. Išvada – P. Račiūnas dažnai ateidavo
E. Spirgevičiūtės istorijos reikalu, sykiu (galbūt) konsultuodavosi ir dienoraščio klausimais. Be to, Č. Spirgevičius pastaruoju metu liudijo, kad jo mama šiam kunigui davė
visą dienoraštį – du sąsiuvinius. Tad galima prielaida, kad iš pradžių buvo paimtas
vienas, o paskui – kitas sąsiuvinis.
Neabejotina, kad P. Račiūną nužudytos merginos žodžiai sudomino ir kad jis
nusprendė su vertingu dienoraščiu supažindinti kitus, tad sumanė jo tekstą perrašyti.
Vėliau, būdamas kalinys, šis kunigas rašė, kad „<…> jį persispausdinau kaip psichologinę ir jaunimo doroviniam auklėjimui tinkančią medžiagą“. Šį įvertinimą jis grindė
keliais sakiniais. „Iš <…> Spirgevičiūtės dienoraščio <…> galima spręsti, kad ji šį dienoraštį rašė <…> sau, <…> negalvodama, kad jis galėtų būti kada nors pašalinių <…>
skaitomas <…>. Aš buvau įsitikinęs, kad toks dienoraštis yra reta ir gera psichologinė
medžiaga, paimta iš <…> gyvenimo, kuri padės tėvams ir auklėtojams suprasti bręstančios mergaitės išgyvenimus ir jos dorovinio brendimo eigą, o jos amžiaus jaunuoles
paragins branginti <…> skaistumą.“ Vis dėlto ne klaida būtų manyti, kad dvasininkas,
privalėjęs rašyti pareiškimą saugumiečiams, sąmoningai nenurodė religinių motyvų.
A. Blum ir A. Regamey teigimu, P. Račiūnas „padaro keletą šio dienoraščio
kopijų, kurias išplatina kartu su jos biografija“. Pasak E. Škirkaitės, „<…> P. Račiūnas dienoraštį perspausdino, padaugino, parašė E. Spirgevičiūtės biografiją, surinko
nemažai medžiagos ir aprašė 1944 m. sausio 3 d. įvykius.“ Taigi, dienoraštis spausdinimo mašinėle perrašytas, taip (veikiausiai per kalkę) padaryta keletas jo kopijų,
parašyta žuvusiosios biografija ir aprašyti sausio 3 d. vakaro įvykiai. Šie darbai byloja,
kad P. Račiūno sumanymas ir pastangos aprėpė daugiau nei tik dienoraščio turinio
perteikimą. Jis teigė: „Apie Spirgevičiūtę, kaip žuvusią <…> nuo plėšikų, aš norėjau
rašyti knygą. Šiuo tikslu aš padauginau bei įvairiems asmenims išdalinau jos dienoraštį ir biografiją.“ Tarsi siūloma galvoti, kad P. Račiūnas atliktą darbą traktavo kaip
nelegalios knygos leidybą.
Iš pateiktų duomenų galima spręsti, kad P. Račiūnas sumanymą paskleisti žinias
apie E. Spirgevičiūtę ir jos dienoraštį galėjo įvykdyti nuo 1948 m. lapkričio iki 1949 m.
birželio. Prielaidą grindžia jo teiginiai. 1949 m. kovą jis Vilniuje su kun. Stasio Mažeikos,
Šv. Onos bažnyčios klebono, mašinėle spausdinęs E. Spirgevičiūtės dienoraštį ir biografiją. Visgi P. Račiūnas išsyk patikslino, kad spausdinusi kun. Vacio Aliulio, Šv. Dvasios bažnyčios klebono, pažįstama mergina Valentina. Ji – maždaug 20-ties metų, bet iš kur
atvykusi, kokia jos pavardė, kur ji gyvena ir dirba, P. Račiūnas nežinojo. Jis susitikdavęs
su ja [K.] Giedrio gatvės 4 name, kai ji ateidavusi pas V. Aliulį. Atrodo, kad P. Račiūnas
iš Kauno atveždavo dalį teksto ir jį diktuodavo. Tad jo paruoštas tekstas buvo, ko gera,
rašytas ranka. Jis pats teigė, kad dauguma jo paslėptų ar saugoti perduotų dokumentų –
parašyti ranka35. Vienaip ar kitaip, galima teigti, kad P. Račiūnas iki 1949 m. kovo paruošė
spausdinti medžiagą, tą mėnesį ji buvo spausdinama, po to – išdalyta.
Svarbiau žinoti E. Spirgevičiūtės dienoraščio turinio perteikimo nuostatas.
P. Račiūnas nuorašo įvade apie dienoraščio perrašymą aiškino: „Galima buvo įdėti tik
jai charakteringas dienoraščio vietas, bet palikta[s] visas <…> tekstas, kad <…> geriau
būtų suprantami jos būdo bruožai ir bendrai [–] bręstančios mergaitės pasaulis.“ Vis
dėlto kiti P. Račiūno teiginiai rodo, kad perspausdintas ne visas tekstas. Tai, cituodama
kunigą, nurodė E. Škirkaitė. Jo „<…> teigimu, pažodžiui perrašydamas <…> dienoraštį[,] jis <…> praleido psichologiniu atžvilgiu nevertingas eilutes, daugiausiai <…> jos
ankstyvos jaunystės <…> nereikšmingas mintis, pasikartojančius posakius. <…> keletą
jos prieštarybinių posakių, kad dienoraštis turėtų tik auklėjamąjį pobūdį <…>“. Iš kur
šie teiginiai, straipsnyje nurodoma toliau.
Ankstyviausi kun. P. Račiūno teiginiai, kad tekstas sutrumpintas, yra pateikti
nuorašo įvade: „<…> [K]ai kurios nereikšmingos vietos ir liečiančios gyvenamo laiko
aplinkybes yra išleistos. Vardai yra sutrumpinti arba pakeisti, nes dienoraštyje aprašyti
dar tebegyveną asmenys.“ Kokios tos „liečiančios gyvenamo laiko aplinkybes“ teksto
vietos, kiek vėliau atskleidžia tardomas pats kunigas, sakydamas, kad „<…> dienoraščio
originale buvo antitarybiniai įrašai, bet kai aš jį dauginau, tai šiuos įrašus praleisdavau“.
Kalinio P. Račiūno teiginiais apie nereikšmingas vietas rėmėsi E. Škirkaitė. Kadangi šie
nagrinėjamai temai yra vertingi, reikia juos pacituoti plačiau. „Persirašydamas <…>
dienoraštį[,] praleidau psichologiniu atžvilgiu nevertingas eilutes, daugiausia iš jos
ankstyvos jaunystės <…> nereikšmingas mintis ir besikartojančius posakius. Taip pat
<…> keletą jos prieštarybinių posakių. Jie nereiškė kokių nors gilių pasaulėžiūrinių arpolitinių minčių. Ten daugumoj[e] buvo atpasakojama, kaip <…> mokiniai išgyveno
įvairius dienos įvykius 1940–1941 m. m. <…>: pav.[,] įsakymą per Kalėdų šventes lankyti pamokas <…>. Tai dariau <…>, kad <…> nuorašas turėtų grynai auklėjamą pobūdį.
Iš kelių Spirgevičiūtės El. prieštarybinių posakių <…> negalima daryti išvados, kad ji
domėjosi klasių kovos klausimais ir būtų sąmoningai prieštarybiškai nusistačiusi. Tų
posakių <…> daugiau, kada ji buvo žemesnėse vidurinės mokyklos klasėse. Šiaip dienoraštis buvo perrašytas pažodžiui.“ Taigi, dienoraštis nuorašais perteiktas ne visas. Praleisti nereikšmingi, ypač ankstyvieji, ir politinius įvykius minintys įrašai, asmenvardžiai
koreguoti. Be to, neaišku, kiek ir kaip tekstas redaguotas.
Kun. P. Račiūno ir mašininkės Valentinos darbo rezultatas – keletas nemažos
apimties mašinraščių. Juos sudarė titulinis puslapis, įžanga, S. Žukaitės ir E. Spirgevičiūtės biografijos, dienoraštį apibūdinančios pastabos, jo skelbimo nuostatos, kiek
sutrumpintas ir cenzūruotas bei (manytina) redaguotas dienoraščio tekstas, taip pat
pabaiga, kurioje atskleidžiami dienoraščio autorės paskutiniai gyvenimo metai, ypač
1944 m. sausio 3-osios vakaro įvykiai. Tad atliktas darbas laikytinas pogrindine leidyba, o šio darbo vaisius – mašinėle spausdinta knyga42. Žinoma, ji – be dalies paprastai knygai būdingų elementų. Vienaip ar kitaip, veikalo sumanytojas ir rengėjas teigė,
kad E. Spirgevičiūtės dienoraštį ir biografiją jis „padauginęs 7–8 egzemplioriais“.
Pasak E. Škirkaitės, „dienoraščio kopijos buvo pradėtos platinti tarp kunigų ir
tikinčiųjų“. Žinoma, kun. P. Račiūnas veikalo egzempliorius galėjo duoti vien tiems,
kuriais pasitikėjo. Kunigas sakėsi dienoraščio originalą „ir vieną biografijos su dienoraščio kopija egzempliorių“ grąžinęs E. Spirgevičienei; vieną egzempliorių pasilikęs
sau, ir šis esąs pas kun. [Vladislovą] Polonskį; vieną davęs mašininkei Valentinai, vieną
palikęs pas kun. [Andrių] Rimą ir du arba tris perdavęs Algiui Aleksandravičiui45.
Taigi dienoraštis vėl buvo Spirgevičių namuose. Jo turinio sklaidos funkcija atiteko
P. Račiūno veikalui. Vis dėlto nėra aišku, ar kas nors gautąjį veikalą perrašinėjo. Bet
kuriuo atveju svarbiausias – kun. P. Račiūno indėlis. Jį pabrėžė Č. Spirgevičius: „Tai jo
dėka pasklido mano sesers dienoraščio kopijos.“
Praėjus dešimtmečiui, E. Spirgevičienė-Kilčiauskienė apie P. Račiūno darbų su
dienoraščiu pabaigą teigė: „Dienoraštį po nekurio laiko grąžino <…>. Kartu su tuo jis
mums paliko vieną egzempliorių mašinėle atspausdinto dienoraščio su jo pastabomis,
įžanga ir pabaiga. Jis sakėsi[, kad] tokio dienoraščio atspausdinęs 10 egzempliorių. Kur likę egzemplioriai <…>, aš to nežinau.“ Tuo pačiu metu S. Spirgevičiūtė-Šultienė apie
dienoraščio sugrąžinimą sakė, kad „<…> pas mus į namus vėl atėjo tas pats vyriškis ir
<…> motinai sugrąžino <…> dienoraštį, prie to jis dar <…> motinai atidavė <…> dienoraščio nuorašą, vieną egzempliorių, kuris buvo spausdintas rašomąja mašinėle. To
spausdinto dienoraščio pradžios ir pabaigos tekstas buvo parašytas to vyriškio.“ Be to,
ji pridūrė, kad „<…> tas vyriškis <…> motinai sakė, kad jis <…> dienoraščio nuorašų
yra padaręs daug egzempliorių <…>“. Tad artimieji žinojo, kad dienoraščio nuorašai
padės kitiems sužinoti apie jų Elenutės gyvenimą ir mintis.
Remiantis pirmiau pateiktais duomenimis galima tvirtinti, kad dienoraštis E. Spirgevičienei grąžintas ne anksčiau kaip 1949 m. kovą, gal net balandį. Apie šį tekstą rašę
autoriai ir jį minintys archyviniai dokumentai suponuoja, kad grąžintas visas mokykliniame sąsiuvinyje rašytas dienoraštis. Visgi minėta, kad pastaruoju metu Č. Spirgevičius liudijo, jog dienoraščio buvo du sąsiuviniai, ir kad dar vėliau S. Spirgevičiūtė-Šultienė liudijo, jog buvo trys sąsiuviniai. Be to, pirmasis iš šių liudytojų tą sykį teigė, kad
P. Račiūnas grąžino tik vieną sąsiuvinį, nes antrąjį buvo davęs kažkokiai vienuolei, jo
likimas nežinomas. Nors praėjo daug laiko, atmesti šiuos teiginius nėra pagrindo.

Dienoraštis LTSR VSM / VSK pareigūnų rankose

Kun. P. Račiūno veikla susidomėjo LTSR VSM (MGB) pareigūnai. 1949 m. birželio 4 d.
šis dvasininkas suimtas bei įkalintas Vilniuje, saugumiečių vidaus kalėjime. Č. Spirgevičiaus žiniomis, „saugumo rūsio kameroje kartu su juo patalpinamas ir „judošėlis“ <…>. Būtent iš jo saugumas sužino <…> apie sesers dienoraštį.“ Sprendžiant iš
A. Blum ir A. Regamey darbo, per tardymą liepos 7 d. P. Račiūnas, klausiamas apie
pas jį rastus dokumentus, ypač apie tuos, kuriuos jis nukopijavo, paminėjo Elenos
dienoraštį51. Vis dėlto iš atitinkamo protokolo matyti, kad prie dienoraščio „prieita“
kitaip. Tardytojas paklausė apie kun. S. Mažeikos spausdinimo mašinėlės panaudojimą, o tardomasis (kaip minėta) teigė, kad jis šia mašinėle 1949 m. kovą spausdinęs
E. Spirgevičiūtės dienoraštį, tiksliau – spausdinusi Valentina. Šitaip dienoraštis tapo
saugumiečiams žinomu P. Račiūno veiklos faktu.
Šią veiklą anuomet tyręs saugumietis V[asilij] Akuratov po dešimtmečio teigė,
kad, remiantis suimto ir demaskuoto Amerikos bei Vatikano žvalgybų agento
kun. P. Račiūno parodymais, E. Spirgevičiūtė rašė dienoraštį, jame yra antitarybinių ir nacionalistinių pasakymų, o P. Račiūnas jį padaugino ir paskleidė. Tad atsirado būtinybė dienoraštį paimti, kad būtų patikrinti teiginiai ir dokumentuota nusikalstama
veikla. Po daugelio metų Č. Spirgevičius sakė, kad 1949 m. vasarą pas juos į namus
atvyko saugumietis tardytojas [V.] Akuratov, vedęs [P.] Račiūno bylą, ir „pareikalavo
sesers dienoraščio“54. E. Škirkaitės dėka žinoma, kad dienoraštis konfiskuotas 1949 m.,
tardytojui atliekant kratą E. Spirgevičienės namuose. Pats tardytojas yra teigęs, kad
dienoraštis tardymo reikmėms iš E. Spirgevičienės paimtas 1949 m. rugpjūčio 20 d.56
Tai patvirtina E. Spirgevičienės namų kratos protokolas, datuotas tą pačią dieną. Jame
teigiama, kad paimtas žuvusios E. Spirgevičiūtės dienoraštis.
Vėlesnių dokumentų teiginiai apie dienoraščio paėmimą – netikslūs ir prieštaringi. Pasak 1959 m. liepos mėnesio saugumiečių pažymos, E. Spirgevičienė-Kilčiauskienė ir S. Spirgevičiūtė-Šultienė teigusios, jog 1951 m. tardytojas V. Akuratovas iš jų
paėmė nužudytosios E. Spirgevičiūtės dienoraščio originalą, o kun. P. Račiūno suėmimo metu – Elenos dienoraštį58. (Neabejotina, kad pastaruoju atveju teigta apie nuorašą.) Visgi tų pačių – 1959-ųjų – metų rugsėjo 15 d. E. Spirgevičienė-Kilčiauskienė
teigusi, kad dienoraštis „buvo paimtas 1949 metais Lietuvos TSR VSM darbuotojo
<…> Akuratovo“59. Tad, remiantis nurodytų duomenų dauguma, darytina išvada, kad
dienoraštis į tardytojo rankas pateko 1949 m. rugpjūčio 20 d.
Galima būtų manyti, kad kun. P. Račiūno tardytojas V. Akuratov, tikrindamas
kunigo teiginius, dienoraštyje ieškojo „antitarybinių ir nacionalistinių“ pasakymų. Vis
dėlto nežinia, ar jis mokėjo lietuviškai, ar jam talkino vertėjas. Svarbiau pabrėžti, kad
stinga tokio darbo rezultatų – ištraukų vertimo ir atitinkamo protokolo. Šią spragą
įmanoma paaiškinti: P. Račiūnas buvo kaltinamas ir svarbesne veika – žinių teikimu
Šventajam Sostui60. Tačiau dienoraštis buvo tardytojo akiratyje, bent tam tikrą bylos
nagrinėjimo laiką. Po daugelio metų P. Račiūnas apie dienoraščio originalą sakė: „Jį
savo tardymo metu esu matęs ant mano tardytojo stalo.“
Lapkričio 25 d. tardytojas V. Akuratov visą P. Račiūno bylos medžiagą perdavė
tardymo poskyrio viršininkui – majorui [Maks] Kaplan, kuris bylą vedė toliau. V. Akuratov kolegai [M.] Kaplan taip pat perdavė [E.] Spirgevičiūtės dienoraštį.62 Vis dėlto
E. Škirkaitė teigė, jog „<…> tardytojui Vasilijui Akuratovui perduodant bylą kitam tardytojui [–] Maksui Kaplanui, dienoraštis dingo“. Nežinia, kuo ši tyrėja rėmėsi. Kitų autorių ir jos pačios teiginiai bei dokumentų teikiami faktai liudija kitką. To paties
mėnesio 30 dienos raštišku sprendimu „dienoraščio originalas buvo prijungtas prie
<…> baudžiamosios bylos kaip daiktinis įkaltis“. Sprendimą parašė ir pasirašė Tardymo dalies I skyriaus poskyrio viršininkas – majoras [Maks] Kaplan66. Jo argumentacija straipsnyje atskleidžiama toliau. Čia tik pabrėžtina, kad tuo metu šis pareigūnas
jau buvo perėmęs P. Račiūno bylą ir kad tuo metu dienoraštis buvo šioje byloje.
Remdamasis surinkta medžiaga, saugumietis M. Kaplan dienoraštį traktavo kaip
antitarybinį tekstą: „[K]alt[inamasis] Račiūnas per tardymus teigė, kad jis <…> iš <…>
Spirgevičienės gavo jos dukters <…> antitarybinį dienoraštį <…>.“ Kaip minėta,
pasak tardymo protokolo, kaltinamasis į klausimą, ar dienoraštyje buvo antitarybinių
įrašų, atsakė teigiamai. Vis dėlto nesunku suprasti, kad dienoraščio kai kurių teiginių
vertinimas kaip „antitarybinių įrašų“ yra per tardymą ar vėliau, rašant protokolą, saugumiečių žodyno padaryta įtaka. P. Račiūnas nebūtų šitaip vadinęs jokių teiginių.
Analogiškai traktuotas dienoraščio perrašymas bei nuorašų skleidimas, t. y. kaip
antitarybinė veikla. Tai patvirtina viršininko M. Kaplan kartu su epitetu apie dienoraštį
parašyti žodžiai: „<…> Račiūnas <…> teigė, kad jis priešiško antitarybinio darbo tikslais <…> gavo <…> antitarybinį dienoraštį, kurį padaugino ir paskleidė tarp savo pažįstamų.“ Toliau šis saugumietis, teigdamas, kad dienoraštis yra [P.] Račiūno nusikalstamą
antitarybinę veiklą liudijantis dokumentas, paimtą iš [E.] Spirgevičienės jos dukters [E.]
Spirgevičiūtės antitarybinio turinio dienoraštį kaip daiktinį įkaltį priskyrė tiriamajai
bylai. Tad dienoraštis iš P. Račiūno bylos nebegalėjo būti išimtas, o tai reiškia, kad jo
autorės motinai ir kitiems artimiesiems brangi relikvija nebegalėjo būti grąžinta.
Tardytojų poskyrio viršininkas M. Kaplan bylą tyrė iki gruodžio 2 d., t. y. iki jos
užbaigimo69. Priskirtas prie daiktinių įkalčių dienoraštis privalėjo būti paliktas kaip šios
bylos vienas iš priedų. Iš pradžių, ko gera, taip ir buvo. Apie tai netiesiogiai liudija šio
pareigūno sudarytas bylos dokumentų sąrašas, kurio paskutiniu, 88, vienetu nurodytas
paketas, t. y. vokas, su daiktiniais įkalčiais. Deja, tyrėjai dienoraščio neranda, o šiandieną archyve saugomos bylos dokumentų apskaitos įrašai dienoraščio likimo nenurodo. Tad kyla hipotetiniai klausimai. Ar maždaug per savaitę bylą teisiškai įvertinęs ir archyvistiškai sutvarkęs M. Kaplan užtektinai į ją įsigilino? Gal jis rankraštį (originalą)
kaip sunkiau skaitomą išėmė, o spausdinį (nuorašą) kaip lengviau skaitomą paliko? Vis
dėlto toliau pateikiami duomenys verčia manyti, kad ši prielaida nėra teisinga.
Kaip minėta, P. Račiūno tardymo protokole nurodyta, kad šis kaltinamasis teigęs,
jog „dienoraščio originale buvo antitarybiniai įrašai“, bet jis tuos įrašus praleidęs. Iš
to darytina išvada, kad šį tekstą išimti iš rengiamos teismui bylos būtų reiškę prarasti
svarbų įkaltį, kadangi nuorašas (P. Račiūno veikalas) yra be tų įrašų. Tad dienoraščio
originalas tardytojams buvo reikalingas, bet nežinia, ar greitai bylą teismui paruošęs
M. Kaplan tai suprato. (Jo neatidumą ir nerūpestingumą rodo minėtas dienoraščio
priskyrimo bylai raštas, kuriame motinos ir dukros pavardė parašyta netiksliai, t. y.
„Spergevičienė“ ir „Spergevičiūtė“.) Vis dėlto yra faktų, kurie netiesiogiai liudija, kad
dienoraštis iš bylos galėjo būti išimtas dėl teisinių priežasčių.
Poskyrio viršininkas M. Kaplan gruodžio 2 d. parašė užbaigtos bylos kaltinamąjį aktą73, kuriame nurodomi P. Račiūno ir jo pagalbininkų „nusikaltimai“, taip pat
siūloma kaltinamąją bylą perduoti TSRS VSM Ypatingajam pasitarimui. Dienoraščio
perrašymas ir nuorašų paskleidimas neinkriminuojamas. Ant kaltinamojo akto ranka
1950 m. kovo 2 d. užrašyta rezoliucija lėmė, kad byla privalėjo būti persiųsta į Maskvą,
t. y. tam Ypatingajam pasitarimui. Todėl daiktiniai įkalčiai privalėjo būti sutvarkyti
pagal kaltinamąjį aktą, t. y. dienoraštis iš bylos išimtas kaip praradęs įkalčio reikšmę.
Kad taip padaryta, skatina manyti vienas iš bylos priedų apyrašų, t. y. du jo
egzemplioriai. Iškreipdamas pavardę, apyrašas nurodo: „7. Pažyma apie Spirgavičiūtės dienoraštį“. Deja, tarp bylos dokumentų pažymos nėra, bet kiti nurodyti dokumentai nepradingo. Pats dienoraštis neminimas, tik pažyma apie jį, todėl manytina, kad ši
pažyma galėjo nurodyti, kad dienoraštis išimtas kaip bylai nereikalingas tekstas. Alternatyva – dienoraštis iš bylos išimtas Maskvoje arba vėliau, bylai patekus į LTSR VSK
archyvą. Visgi tai neįtikinama: imperijos sostinėje pareigūnai negalėjo kruopščiai tirti
iš visos šalies atsiunčiamų bylų, juo labiau – atrinkinėti nebereikalingų dokumentų, o
LTSR VSK archyvui perduota byla privalėjo būti saugoma be pakeitimų, nebent dienoraščio būtų prireikę kokiam nors kitam tyrimui.
Merginų nužudymas deramai nebuvo atskleistas, todėl dienoraščio istorija 1950 m.
nesibaigė. Č. Spirgevičius rašė, kad „<…> prašnekus apie A. Čeponį kaip Sovietų Sąjungos didvyrį, vėl prisimenamas dienoraštis“75. Pastarasis asmuo „kanonizuotas“ 1958 m. liepos 1 d.76 Tuomet E. Spirgevičienė-Kilčiauskienė parašė Lietuvos komunistų partijos (LKP) Kauno m. komiteto sekretoriui „drg. Dziskai“, informavo jį apie 1944 m.
sausio trečiosios įvykius, taip pat išreiškė viltį, kad šios žinios bus praneštos „atitinkamiems valdžios organams“ ir kad „<…> neteisingas pasielgimas suteikiant žudikui
<…> didvyrio vardą bus atitaisytas <…>“. Pranešimas veikiai pasiekė Vilnių. Partijos
istorijos institutas pranešė apie jį saugumiečiams ir paprašė jų šį klausimą ištirti. Kaip
priedai nusiųsti E. Spirgevičienės-Kilčiauskienės pranešimas ir „klerikalų parengtas
rašinys Dvi jaunatvės aukos už rūtų vainiką (2 biografijų metmenys)“.
Straipsnyje jau pateikti faktai rodo, kad šis rašinys – dienoraščio nuorašas, t. y.
kun. P. Račiūno veikalas. Taigi, inicijuojant tyrimą, saugumiečiai turėjo šį tekstą. Vis
dėlto minėtame Partijos istorijos instituto rašte buvo nurodyta, kad rašinį „reikia
netrukus grąžinti LKP Kauno miesto komitetui, drg. Dziskai“, o pačios E. Spirgevičienės-Kilčiauskienės rašte teigta, kad tardytojas [V.] Akuratov „paėmė <….> dukters dienoraščio rankraštį <…>“. Iš to galima daryti prielaidą, kad saugumiečiai galėjo „rašiniu“ naudotis trumpai ir kad jiems reikėjo savo archyve surasti dienoraščio originalą.
Vis dėlto darbuotis šia linkme jie neskubėjo, bent jau nėra tai rodančių dokumentų.
Pranešimui LKP Kauno m. komiteto sekretoriui nedavus teigiamų rezultatų,
E. Spirgevičienė-Kilčiauskienė ryžosi žengti kitą žingsnį. Prasidėjus 1959 m. vasarai,
ji ir jos duktė Sabina bei sūnus Česlovas raštu kreipėsi į Tarybų Sąjungos komunistų
partijos (TSKP) Centrinį komitetą (CK), nurodė A. Čeponį buvus nužudymo dalyviu ir prašė teisingumo. Patikrinti šio rašto teiginius buvo pavesta LKP CK79. Pasak
J. Banevičiaus ir A. Butkevičiaus, „1959 metais A. Čeponio veiklą nagrinėjo A. Sniečkaus sudaryta komisija“. Vis dėlto pats tyrimas buvo pavestas LTSR VSK Tardymo
skyriui81, kurio darbuotojai apklausė liudininkus ir surinko dokumentus. Tad būtų
galima manyti, kad dienoraščio originalas iš P. Račiūno bylos galėjo būti paimtas šiam
tyrimui.
Prielaidą lyg ir patvirtina VSK kapitono [S.] Maslausko pasirašyto bylos dokumentų nedatuoto sąrašo eilutė: „[Nr.] 190, paketai su fotonuotraukomis ir dienoraščiu,[lapų nr.] 547–547a“. Vis dėlto E. Škirkaitė nurodė, kad „vieną iš E. Spirgevičiūtės
dienoraščio kopijų, kaip daiktinį įkaltį prijungtą prie saugumo 1959–1960 m. atlikto
1944 m. sausio 3 d. įvykių tyrimo medžiagos, <…> saugo Lietuvos ypatingasis archyvas“. Be to, ši tyrėja pateikė dienoraščio nuorašo 8 puslapių skaitmeninius atvaizdus.
Taigi S. Maslausko ir E. Škirkaitės nurodyti duomenys sutampa. Tai – vokas 547a, tad
byloje buvo ir tebėra dienoraščio nuorašas. Iš viso to darytina išvada, kad originalas į
E. Spirgevičienės-Kilčiauskienės ir jos dukters bei sūnaus pateikto skundo patikrinimo
bylą neperkeltas.
Kur dienoraščio originalas, skundo tikrinimo metu saugumiečiai nebežinojo. Jų
vadas kolegai į Maskvą rašė, kad [E.] Spirgevičiūtės dienoraštis kaip daiktinis įkaltis buvo priskirtas [P.] Račiūno bylai. Šį nuteisus, byla saugota TSRS VSK Apskaitos
archyviniame skyriuje, bet vėliau išsiųsta į LTSR VSK archyvą. Skundo tikrinimo metu
dienoraštis byloje nerastas, tad neatmestina galimybė, kad jis saugomas kolegų maskviečių archyvuose. Dienoraštis esąs svarbus [E.] Spirgevičiūtės nužudymo motyvams
išaiškinti, todėl pareigūnas kolegos prašė, kad šis nurodytų patikrinti ir, aptikus savame
archyve, dienoraštį atsiųsti. Rezultatas – prašymo kitoje pusėje užrašyta pažyma, kad
bylos saugojimo vietoje dienoraščio nėra ir kad žinių apie jo buvimo vietą irgi nėra.
Tad belieka pritarti minėtos parodos rengėjai, kad „iki šiol nėra žinių apie dienoraščio
originalo buvimo vietą ar sunaikinimą“. Visgi reikia turėti minty, kad saugumiečiai
turėjo vieną – storąjį – dienoraščio sąsiuvinį.

Kiti mėginimai A. Čeponį „nuvainikuoti“ ir dienoraščio originalo klausimas

1958–1959 metų bandymai siekti teisybės per Kauno ir Maskvos partiečius baigėsi
nesėkme, tačiau Spirgevičiai rankų nenuleido. Kaip teigiama viename Č. Spirgevičiaus paskelbtų dokumentų, „motina šiame reikale dar padarė paskutinį bandymą. Ją
priėmė LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas J. Paleckis. Laikydamas rankose papkę su dokumentais, jis kažką <…> pažadėjo.“ Kokius dokumentus šis
viršininkas turėjo, kol kas nežinoma, bet manytina, kad juos parūpino saugumiečiai. Tačiau minėtasis faktas, kad šie 1959 m. nebežinojo, kur yra dienoraščio originalas,
verčia manyti, kad šis tekstas J. Paleckio nepasiekė.
Įsisiūbavus M. Gorbačiovo atvirumo politikai, vertėjo mėginti dar kartą. S. Spirgevičiūtė-Šultienė ir Č. Spirgevičius 1988 m. gegužę raštu kreipėsi į Partinės kontrolės
komitetą prie TSKP CK ir žurnalo „Ogoniok“ vyr. redaktorių, o LTSR prokuratūra
jiems atsakė tų pačių metų liepos 21 dienos raštu. Nuo kreipimosi iki atsakymo praėjo mažai laiko, tad aišku, kad gilintis nemėginta. Vis dėlto A. Čeponio nusikaltimas
Spirgevičių šeimai be dėmesio neliko. Domėtasi ir tuo, kaip jį nagrinėjo teisėsauga.
1989 m. laikraštis „Tremtinys“ paskelbė straipsnį, kuriame nurodyta, jog „ne per
seniausiai šiuos faktus ištirti ėmėsi“ Lietuvos lenininio komunistinio jaunimo sąjungos (LLKJS) Centro komitetas. Visgi šio darbo rezultatai nepaviešinti. Kai susidomėjęs šia istorija Algis Petrulis kreipėsi į Partijos istorijos institutą dėl archyvinių
dokumentų savo rašiniui ir gavo paties LLKJS CK sekretoriaus leidimą, šio „instituto
skaityklos vedėja E. Ilčiukienė <…> atnešė <…> storą aplanką dokumentų“. Vis dėlto,
rašinio autoriaus nuomone, „tikras slaptasis aplankas <…> parodytas nebuvo <…>“.
Deja, nėra prielaidų teigti, kad buvo surasta tai, ko saugumiečiai nerado 1959 m., t. y.
dienoraščio originalo dalies – paimto iš E. Spirgevičienės sąsiuvinio.
Apibendrinant pabrėžtina, kad dienoraščio sąsiuvinių netektis lėmė, kad
P. Račiūno atliktas darbas – originalo perrašymas ir nuorašų dalijimas – tapo ypač
svarbus. Šiam dvasininkui, kaip nurodė A. Končius, „<…> pavyko išsaugoti didelę dalį
E. Spirgevičiūtės dienoraščio <…>“. Tiksliau pasakius, P. Račiūnas išsaugojo turinio
prasme vertingiausią dienoraščio teksto dalį.

Dienoraščio nuorašai, arba kun. P. Račiūno veikalas

Stokojama pėdsakų, vedančių prie dienoraščio originalo, todėl jo turinio šaltinis yra
kun. P. Račiūno veikalas ar jo nuorašai. LTSR VSK dokumentai rodo, kad šie nuorašai
vadinti kopijomis. Č. Spirgevičius vartojo žodžius kopija ir nuorašas, kiti autoriai – tik
pirmąjį iš šių žodžių. Pažymėtina, kad anuomet tekstai būdavo ne tik perrašomi, bet
ir daromos jų nuotraukos, o šias tikslu vadinti kopijomis. Remiantis straipsnyje pateiktais duomenimis, manytina, kad mašininkė Valentina parengtą P. Račiūno veikalą perrašinėjo spausdinimo mašinėle per kalkę, t. y. išsyk padarydavo kelis teksto vienetus.
Be to, nėra faktų, kad naudota fototechnika. Tad nagrinėjamos temos atveju tinka abu žodžiai, bet nuorašai galėjo būti kopijuojami vėliau, kai paplito atitinkama technika.
Ši pastaba reikalinga, kad nebūtų painiojami ano laiko nuorašai su vėlesnėmis jų kopijomis. Vis dėlto pabrėžtina, kad nėra žinoma kito asmens padarytų dienoraščio, t. y.
P. Račiūno veikalo, nuorašų arba jų fotokopijų.
Remiantis pateiktais duomenimis, žinios apie šio veikalo egzempliorių kiekį
skiriasi. Tardytojui kun. P. Račiūnas teigė, kad jis padaręs 7–8 egzempliorius. Kitam
tardytojui E. Spirgevičienė-Kilčiauskienė teigė, kad P. Račiūnas sakėsi atspausdinęs
10 egzempliorių. Dar kitam tardytojui S. Spirgevičiūtė-Šultienė teigė, kad P. Račiūnas
motinai sakęs, jog jis padaręs daug egzempliorių. Iš šių asmenų tik P. Račiūnas buvo
kaltinamasis, todėl manytina, kad jis galėjo stengtis jam inkriminuojamų veikų apimtį
nuslėpti, t. y. nurodyti mažesnį egzempliorių kiekį. Tai lyg ir patvirtina jo ne visai tikslus nurodymas, kad jis padaręs 7–8 egzempliorius. Nuo spausdinimo iki tardymo buvo
praėję vos keli mėnesiai, todėl sunku patikėti, kad P. Račiūnas galėjo pamiršti, kiek
egzempliorių buvo padaryta. Vadinasi, žinia apie 10 egzempliorių gali būti tikslesnė.
Minėta, kad P. Račiūno nurodyti 7–8 egzemplioriai buvo paskirstyti taip: po
vieną – sau, t. y. kun. P. Račiūnui, taip pat E. Spirgevičienei, mašininkei Valentinai ir
kun. A. Rimui, o du ar trys – A. Aleksandravičiui. Per tardymą 1949 m. liepos 7 d., kai
buvo nurodyti šie duomenys, P. Račiūnas teigė, kad sau pasiliktas egzempliorius yra
pas kun. [V.] Polonskį. Kaip matyti iš pareigūnų surašyto akto, kun. P. Račiūnas buvo
suimtas tų metų birželio 4 d. pas šį Babriškių kleboną93. Vis dėlto, kai saugumiečiai
liepos 9 d. atliko V. Polonskio namų pakartotinę kratą, jos tikslas buvo „antitarybinė
literatūra ir rankraščiai“, rado vien tris panaudotus spausdinimo kalkės lapus, o pats
klebonas buvo išvykęs94. Galbūt saugumiečių ieškomą tekstą jis buvo išsivežęs. Vienaip
ar kitaip, nėra duomenų, kad šis egzempliorius būtų patekęs į pareigūnų rankas.
E. Spirgevičienė gautąjį egzempliorių turėjo visą dešimtmetį. Per tardymą 1949 m.
rugpjūčio 20 d. ji teigė, kad dukters Elenos dienoraščio kopiją ir biografiją davė „skaityti kažkuriai iš merginų“, bet nepamena, kas paėmė95. Veikiausia, kad tos merginos – E. Spirgevičiūtės bendraklasės ar parapijietės, bet neatmestina galimybė, kad
dienoraščio autorės motina, bijodama tekstą prarasti, mėgino tiesą nuslėpti. Vienaip
ar kitaip, anuomet šis egzempliorius nebuvo prarastas, tai leidžia teigti minėti faktai.
1958 m. liepos 18 d. Partijos istorijos institutas nusiuntė saugumiečiams E. Spirgevičienės-Kilčiauskienės pranešimą ir rašinį „Dvi jaunatvės aukos už rūtų vainiką“, kurį
reikėjo grąžinti „drg. Dziskai“. Iš to išplaukia, kad dienoraščio autorės motina kartu su
pranešimu „drg. Dziskai“ įteikė dienoraščio nuorašą. Stinga žinių, kad saugumiečiai
jį būtų grąžinę, bet žinoma, kad toks tekstas yra šių pareigūnų sudarytoje byloje, t. y.
prie E. Spirgevičienės-Kilčiauskienės pranešimo tikrinimo dokumentų. Tad gautąjį
iš P. Račiūno egzempliorių Spirgevičiai prarado, tai taip pat rodo toliau pateikiamos
Č. Spirgevičiaus žinios.Be papildomų tyrimų atskleisti, koks visų kitų P. Račiūno veikalo paskirstytų egzempliorių likimas, neįmanoma, bet šis tas žinoma apie dabar turimus egzempliorius. Č. Spirgevičius rašė: „Negaliu aiškinti kitaip[,] kaip Apvaizdos valia, kad apie
1968 metus mus <…> pasiekė vienas iš kunigo Prano Račiūno perspausdintų dienoraščio egzempliorių, kurį išsaugojo Kauno arkikatedros kunigai. Nuoširdžiai tikinti
Jadvyga Zakarauskaitė <…> išsitarė apie išsaugotą dienoraštį savo giminaičiui, mano
draugui inž. Algirdui Valiūnui <…>. Tokiu būdu dienoraščio nuorašas vėl pateko mūsų
šeimon.“ Vis dėlto lieka neaišku, kuris iš P. Račiūno paskirstytų egzempliorių pasiekė
Spirgevičius.
Iki dabar išlikusius dienoraščio nuorašus minėjo ir kiti tyrėjai. A. Blum ir A. Regamey žiniomis, Elenos brolis ir „vyskupas teisėjas beatifikacijos tribunole“ turi tėvo
Račiūno padarytas „kopijas“, o viena jų paskelbta veikale „Mirtis atėjo iš Muravos“.
Tiesa, kiek tų kopijų ir kaip jos pasiekė šiuos asmenis, neišaiškinta. E. Škirkaitė nurodė,
kad vieną iš „kopijų“, kuri prijungta prie 1959–1960 m. tyrimo medžiagos, saugo
LYA. Remiantis pirmiau nurodytais faktais, galima teigti, kad šis egzempliorius yra
tas, kurį P. Račiūnas davė E. Spirgevičienei. Be to, vienas nuorašas yra Saulės gimnazijos muziejuje. Ši mokymo įstaiga E. Spirgevičiūtės mokymosi pradiniu laikotarpiu
vadinta Šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnazija, bet veikiai buvo pervadinta Kauno VIII gimnazija. Taigi, nuorašai saugomi bent keturiose vietose.
Ši konstatacija vis dėlto neatskleidžia, kiek iš viso egzempliorių yra. Iš cituotų
Č. Spirgevičiaus teiginių aišku, kad jis turi vieną. Manytina, kad paskelbtas būtent šis.
Iš vysk. A. Jurevičiaus, kuris rūpinasi medžiagos E. Spirgevičiūtės beatifikacijai rengimu, laiškų matyti, kad ekscelencija turi Č. Spirgevičiaus publikaciją, LYA saugomo
nuorašo kopiją, taip pat du kitus nuorašus. Tad žinomi penki egzemplioriai, bet tik
vieno, kurį turi LYA, kelias nuo P. Račiūno iki dabartinio savininko yra atsekamas, o
kitų – tik iš dalies nustatomas arba visai neįžvelgiamas.
Nedaug žinoma ir apie šių penkių egzempliorių ypatumus. Iš visų tyrėjų vienintelis, kuris gilinosi į kelių nuorašų tekstus, yra vysk. A. Jurevičius. Minėti jo laiškai
atskleidžia kelis svarbius dalykus. Pirmas – nuorašai yra nevienodi. Antras – autentiškiausias (matyt) yra LYA egzempliorius, nors ir pakeisti beveik visi jo asmenvardžiai.
Trečias – Č. Spirgevičiaus egzempliorius paskelbtas be kai kurių sakinių. Ketvirtas –
Č. Spirgevičiaus paskelbtas tekstas ir LYA saugomas tekstas vienas kitą papildo. Penktas – vyskupo turimi du nuorašai beveik nesiskiria. Apibendrinant pabrėžtina, kad,
norint nuodugniai atskleisti visų egzempliorių skirtumus, reikia specialios tekstologinės analizės ir jos rezultatų nuoseklios eksplikacijos.

Išvados

1. Dienoraštis pradėtas rašyti ne vėliau kaip 1939 m. spalio ar lapkričio 15 d., jo apimtis – du–trys mokykliniai sąsiuviniai. Galbūt pirmasis (plonas) apėmė 1939 m. spalio –
   1940 m. spalio įrašus, antrasis (storas) – 1940 m. spalio – 1942 m. birželio pirmosios
   pusės įrašus. Neatmestina galimybė, kad trečiasis (plonas) sąsiuvinis apėmė 1942 m.
   birželio antrosios pusės – 1944 m. sausio pirmųjų dienų įrašus.
2. 1948 m. lapkričio 1 d. susipažinęs su E. Spirgevičiene ir netrukus gavęs iš jos
   dienoraštį kun. P. Račiūnas iki 1949 m. kovo parengė išsamią, bet neprofesionalią dienoraščio rinktinių vietų kaip pažinimo šaltinio publikaciją, kurią sudaro įvadas, dauguma paties dienoraščio įrašų ir pabaiga. 1949 m. kovą šią publikaciją Vilniuje, talkinant P. Račiūnui, spausdino mašininkė Valentina. Taip atspausdinta 7–10 publikacijos
   vienetų, kuriuos P. Račiūnas paskleidė tarp kunigų ir pasauliečių.
3. Vieną – storąjį – dienoraščio sąsiuvinį P. Račiūnas grąžino E. Spirgevičienei. Šis
   sąsiuvinis 1949 m. rugpjūčio 20 d. paimtas saugumiečių. Jis iki gruodžio 2 d. laikytas
   P. Račiūno nusikalstamos veikos įkalčiu. Atsisakius už dienoraščio perrašymą ir nuorašų paskleidimą apkaltinti, šis sąsiuvinis iš bylos išimtas, jo likimas nežinomas. Kitą
   dienoraščio sąsiuvinį P. Račiūnas perdavė kažkokiai vienuolei, tad jis E. Spirgevičienei
   nebuvo grąžintas, jo likimas taip pat nežinomas.
4. 1958 m. E. Spirgevičienei-Kilčiauskienei bei jos artimiesiems iškėlus A. Čeponio kaip E. Spirgevičiūtės žudiko klausimą, dienoraščio originalas į LTSR VSK tiriamąją bylą neperkeltas. Tas pat buvo ir 1988 m., kai vėl mėginta kelti šį klausimą ir kai
   jį nagrinėjo LLKJS CK komisija.
5. Dienoraščio originalo – pirmojo, antrojo ir galbūt egzistavusio trečiojo sąsiuvinio – likimo problemai spręsti (bent kol kas) nėra prielaidų. Tikėtina, kad vieną sąsiuvinį galėjo sunaikinti patys saugumiečiai 1949 m. gruodį, kai buvo nuspręsta atsisakyti
   kaltinimo dėl dienoraščio perrašymo ir jo nuorašų sklaidos.
6. Žinomi 5 nevienodi, bet didžiąja dalimi nesiskiriantys dienoraščio nuorašai, iš
   kurių patikimiausias ir didžiausias yra LYA. Vis dėlto nė vienas iš šių tekstų negali būti
   laikomas visiškai autentišku dienoraščio nuorašu. Galbūt autorės brolio turimas nuorašas daugmaž atitinka pagrindinį – storąjį – dienoraščio sąsiuvinį. Kiti – P. Račiūno
   savadarbės publikacijos vienetai arba jos nuorašai – labai tikroviškai, kone autentiškai
   perteikia didžiąją dienoraščio turinio dalį.

LITERATŪRA

1. „A. a. St. Žukaitė ir E. Spirgevičiūtė“. Ateitis I 12 (1944): 8.

2. „Alfonsas Čeponis“. Vikipedija. Žiūrėta 2020 m. birželio 10 d. https://lt.wikipedia.org/wiki/
   Alfonsas_Čeponis.
3. Aliulis, Vaclovas. „Račiūnas Pranas“. Visuotinė lietuvių enciklopedija 19 (2011): 393–394.
4. Artūro Grickevičiaus virtualių tekstų ir garso įrašų rinkinys. Vysk. Algirdo Jurevičiaus elektroniniai laiškai. 2020 06 29 S. Spirgevičiūtės-Šultienės žodinis liudijimas A. Grickevičiui.
5. Banevičius, Jaroslavas, ir Butkevičius, Algirdas. „Čeponio žygdarbiai“. Tremtinys 7 (1989): 3–5.
6. Blum, Alain, ir Regamey, Amandine. „Le héros et la martyre ou le viol effacé“. Clio, Femmes,
   Genre, Histoire, 39 (2014): 105–128 (Vertimas į anglų kalbą: http://www.cairn-int.info/articleE_CLIO1_039_0105–the-hero-the-martyr-and-the-erased.htm, žiūrėta 2020-02-21).
7. Kauno arkivyskupijos kurija. Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos byla.101
8. Končius, Andrius. „Adelės Dirsytės ir Elenos Spirgevičiūtės kanonizacijos proceso teologiniai
   aspektai“. Licenciato baigiamasis darbas. Vytauto Didžiojo universitetas, 2016.
9. Lietuvos ypatingasis archyvas. F. K-1. Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) fondas.
10. Lietuvos ypatingasis archyvas. F. K-40. Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB)
    Tardymo skyriaus fondas.
11. Petrulis, Algis. „Alfonsas Čeponis: sušaudytos atminties pjedestalas“. Gimtasis kraštas 16
    (1989): 1–2.
12. Spirgevičius, Česlovas. Mirtis atėjo iš Muravos. Kaunas: Europa, 1992.
13. „Spirgevičiūtė, Elena (1924–1944)“. The Hagiography Circle. Paskelbta 2004 m. vasario mėn.,
    http://newsaints.faithweb.com/lives/Sp.htm#Spirgeviciute.
14. „Su malda ir beatifikacijos viltimi paminėtos Elenos Spirgevičiūtės kankinystės 76-osios
    metinės (2020 01 04)“. Kauno arkivyskupija, Įvykiai ir kronika. Paskelbta 2020 m. sausio mėn.
    6 d., https://kaunoarkivyskupija.lt/index.php?id=140&ncid=2&nid=7778.
15. Škirkaitė, Edita. „Aš mirsiu, o jūs – gyvensite, Elena Spirgevičiūtė“. Lietuvos ypatingasis archyvas,
    Virtualios parodos. Žiūrėta 2020 m. vasario mėn. 20 d. http://virtualios-parodos.archyvai.lt/
    lt/virtualios-parodos/34/as-mirsiu-o-jus-gyvensite.-elena-spirgeviciute/exh-112/as-mirsiuo-jus-gyvensite/case-583#slide1.
16. Tininis, Vytautas. „Paleckis Justas“. Visuotinė lietuvių enciklopedija 17 (2010): 300.

Autorius: Artūras GRICKEVIČIUS – docentas, humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universitetas,
Katalikų teologijos fakultetas, Gimnazijos g. 7, LT-44260 Kaunas. El. paštas: arturas.grickevicius@vdu.lt;
vyriausiasis istorikas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Didžioji g. 17/1, LT-01128
Vilnius.

Straipsnis publikuotas religijos mokslo žurnale Soter 2020.75 (103), 25 -45