ASMENYBĘ BRANDINANTI VILTIS: DIEVO TARNAITĖS ELENOS SPIRGEVIČIŪTĖS PAVYZDYS.
Šiemet gruodžio 22 dieną minime Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės gimimo šimtmetį, o metų pradžioje – minėjome kankinystės aštuoniasdešimtmetį. Atrodo, mus nuo šios dievo tarnaitės gyvenimo jau skiria nemažas laiko tarpas, o ir pats gyvenimas šioje žemėje truko pernelyg trumpai, kad apie jį galėtume kažką pasakyti.
Iš tiesų galbūt taip ir yra. Tačiau kita vertus, nereikia pamiršti, kad savo ryžtu nenusidėti Elena mus visus įvedė į trečią tūkstantmetį, kurio pradžia atseikėjo daug išbandymų. O ir kai mąstome apie jos gyvenimą, jis pasirodo ir patrauklus, ir įdomus, ir daug ko pamokantis.
Tad ir šiandien, kai popiežiaus Pranciškaus esame kviečiami 2025 metų krikščionybės Jubiliejų nugyventi kaip vilties piligrimams, norisi žengti kartu su ja ir leistis, kad ji primintų mums apie savąją viltį, net pamokytų jos. Juk tos asmenybės, kurias deramai laikome sau pavyzdžiais, turi laiko ir mums kalbėti, ir padiskutuoti kartu su mumis. Manau, kad Elena ir šiandien gali būtent su mumis leistis į kelionę, netgi tokią pačią kelionę, į kokią ji leisdavosi kasdien po pamokų drauge su bendramokslėmis eidama link namų.
Tad šįkart apie viltį. Kuo ji išskirtinė? Sklaidant Elenos dienoraštį, nesunku pastebėti, kad josios viltis – dievocentriška, nukreipta į ateitį. Dar būdama penkiolikos metų, ji išpažįsta, kad josios pačios egzistencijos kulminacija – ne fizinis grožis, gabumai, tačiau asmens orumas ir jo pajauta. Ilgainiui ji pati jaučia, kad šis troškimas joje skleidžiasi. Tačiau pasitaiko įvairiausių sunkumų.
Galima sakyti, kad josios sunkumai – paprasti, kasdieniški. Tačiau net ir tokiose, atrodo, paprastose akimirkose kaip visa ko pagrindas ir tikslas išlieka Viešpats, kuris padeda kai stengiesi. Ne kartą Elena dalijasi savo dienoraštyje mintimis ir apie tai, jog išbandymai šiame gyvenime laikini, o amžinu išlieka tik Dievo žodis. Tačiau kaip juo gyventi? Elenos giliu įsitikinimu dorumas, kuklumas ir protingumas, išaugę iš Tikėjimo, Vilties ir Meilės dar niekada žmogaus nenuvylė ir negali nuvilti. Šių idealų Elena stengiasi niekada nepamiršti, juk be jų, pasak jos pačios, žmogus darosi nelaimingas: „<…> laimė yra tik Kristuje, kas myli Jį, tas <…>laimingas“.
Neretai Elena tose pačiose dienoraščio eilutėse klausia, kas padaro žmogų iš tiesų laimingu ir kartu atsako, jog tik sielos tyrumas ir pasitikėjimas Viešpačiu gali padaryti žmogų nelygstama asmenybe, tikru, Dievo norėtu, originalu.
Galbūt kai kam šios mintys atrodys deklaratyvios, tačiau pats Elenos trumpo gyvenimo pavyzdys parodo, kad taip nėra: pasiryžimai, nuo kurių ji niekuomet nenutolsta, formuoja ją, kaip asmenybę ir suteikia drąsos dramatiškiausiomis liudijimo akimirkomis. Trumpai tariant, dorybėmis grįstas gyvenimo kelias žmogų išlaisvina ir subrandina: brandi asmenybė turėtų būti laisva savo konkrečiuose apsisprendimuose. Tačiau apsisprendimai, kuriuose nėra transcendencijos žmogų įkalina. Štai, kodėl reikėtų dėti vertikalų ar perbrauktą brūkšnį tarp Elenos apsisprendimo ir kitų, tiek anų laikų, tiek ir šių laikų jaunuolių pozicijos: tuomet, kai žmogus nesirenka tiesos, pranokstančios ribas ir palaipsniui atrandamos tik tobulėjant, kitaip tariant, metafizinės, iš tiesų yra įkalinamas akloje aistroje. Taigi, žmogus tampa „kuo nors“ arba „kokiu nors“ pirmiausia savo veiksmais, sąmoningu veikimu: pats veiksmų moralumas parodo, kad žmogus iš tiesų yra asmuo: šiuo atveju laisvė tampa momentine žmogaus tapsmo vienokiu ar kitokiu šaknimi. Ji – neišdildoma žmogaus veiksnumo dalis, todėl lemia žmogaus veikimą kaip struktūrą, iš esmės skirtingą nuo visko kito, kas žmoguje vyksta. Taip sakant veikiu tiek ir taip, koks ir kiek esu asmuo.
Taigi, Elenos viltis – ir transcendentinė, ir konkreti, ir išlaisvinanti bei kurianti: ji stengiasi kuo dažniau ir labai paprastai bendrauti su Dievu. Tai suteikia ryžto eiti pirmyn ir tapti brandžia asmenybe. Tas nakties įvykis, galbūt jis žmogiškai tragiškas ir skaudus, tačiau ir šiandien mums gali paliudyti, kad pasitikinčiųjų viltis nėra be pagrindo ir konkretus žmogaus veiksmas padaro jį asmenybe, subrendusia dangui. To, mana, neverta pamiršti net mums, išgyvenantiems vertybių daugiaprasmiškumo ir vilties numitinimo dramą.
