Biografija

Gimė 1909 m. balandžio 15 d. Promislavo vienkiemyje (Šėtos vlsč.). Tėvų sodyba, buvusi prie Aukštųjų Kaplių tarp Šėtos ir Kėdainių, pradėta kurti 1904 metais, neišliko, nes sovietmečiu buvo sunaikinta. Yra likęs tik ūkinis pastatas ir giminaičių prižiūrima sodybvietė (2019 m. birželį Adelės Dirsytės tėviškė buvo paženklinta koplytstulpiu).

Adelės tėvai – Agota Ragaišytė ir Antanas Dirsė – buvę pamaldūs ir darbštūs ūkininkai. Jų ūkis buvo pažangus ir intensyvus. Jame dirbo patys ir vaikai. 

Tris vaikus iš šešių leido į mokslus. Jauniausia šeimoje (ji buvo šeštas vaikas) Adelė lankė pradinę mokyklą Aukštuosiuose Kapliuose, vėliau Šėtos progimnaziją.

1924–1928 m. mokėsi Kėdainių gimnazijoje, čia įsitraukė į ateitininkų veiklą.

Baigusi gimnaziją įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Studijavo germanistiką, lituanistiką, pedagogiką ir psichologiją. 1932 m. mirus tėvui, vėliau netekusi ir brolio paramos, buvo priversta nutraukti studijas.

Kurį laiką dirbo Lietuvių katalikių moterų draugijoje, buvo šios draugijos reikalų vedėja, lankydavo draugijos skyrius Lietuvoje su paskaitomis. Aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje, rūpinosi našlaičių ir vargšų šalpa, rašė straipsnius mergaičių ir moterų ugdymo temomis, bendradarbiavo žurnaluose „Moteris“, „Naujoji vaidilutė“ (jos straipsnis „Motina, komunizmas ir kova su juo“ („Moteris“, 1938, nr. 1), rastas per kratą, vėliau tapo bylos įkalčiu), kūrė religinę poeziją. 

Nuo 1939 metų vasario 26 dienos Adelė Dirsytė dirba mokytoja Kaune, Vaikelio Jėzaus draugijos Mergaičių amatų-ruošos mokykloje.

1940 m. gavo VDU Teologijos-filosofijos fakulteto baigimo diplomą.

1940 m. prasidėjus sovietų okupacijai persikelia į Vilnių ir dirba mokytoja mergaičių gimnazijoje. Vokiečių okupacijos metais, 1942–1944 m. dirbo 2-ojoje valstybinėje vidurinėje amatų mokykloje. Vokiečių okupacijos metais kartu su kun. Alfonsu Lipniūnu organizavo paramą vargstantiesiems, dirbo su moksleiviais ateitininkais ir akademiniu jaunimu. Tokią veiklą tęsė ir antrosios sovietų okupacijos metais. Nuo 1944 m. pradėjo dirbti buvusioje Kunigaikštienės Birutės gimnazijoje (sovietų pervadinta Salomėjos Nėries mokykla). 

1946 m. kovo 6 d., apkaltinta antisovietine veikla, buvo suimta (kartu su 10 žmonių grupe), net 8 mėnesius žiauriai tardyta saugumo rūsiuose. 1946 m. lapkričio 2 d. nuteista dešimčiai metų kalėti ir dar penkeriems metams tremties atimant teisę grįžti į Lietuvą. 1947 m. išgabenta į Čumą (Komijos Respublika) tiesti užpoliarinio geležinkelio, kur lagerio administracijos buvo verčiama dirbti sunkiausius darbus, alinta badu. 1949 m. išvežta 70 km už Taišeto (Irkutsko sritis) kirsti miško. 1950 m. pervežta į Magadaną, ypatingojo režimo Berlago lagerį, dirbo statybose.

Adelė Dirsytė nuolat stiprino ir palaikė kitų kalinių dvasią, kitų merginų kalinių ji būdavo vadinama mokytoja. Mokė jas melstis, semtis iš maldos dvasinės stiprybės. Kartu su kalinėmis slapta melsdavosi Tėvynėje įprastas gegužines, birželines pamaldas, Kryžiaus kelią. Netgi pasirūpindavo per kalintį kunigą per didžiąsias šventes gauti Švenčiausiąjį Sakramentą iš sutrupintos į gabalėlius Ostijos. Už daromą jos dvasinę įtaką buvo įvairiai alinama, kankinama.

Po paskutinių metų ypač žiaurių tardymų Adelė Dirsytė buvo suluošinta fiziškai ir psichologiškai – sumušta, išrautais dalimi plaukais, nekalbi ir atsiribojusi nuo aplinkos. Paguldyta ligoninėje, ji pamažu silpo, kol 1955 m. rugsėjo 26 dieną užgeso, likus vos porai mėnesių iki bausmės pabaigos, kuomet būtų buvusi paleista į laisvę.

Iki šiol nežinomos nei Adelės Dirsytės žūties aplinkybės, nei tiksli palaidojimo vieta. Pagal Adelės giminaičių užklausas ir Chabarovsko parapijiečių pastangas, pavyko rasti tik numanomą  palaidojimo vietą Chabarovsko prieigose, kur buvo laidojami politiniai kaliniai (dabar kolektyviniai sodai).

Sibiro tremtyje rašė maldas ant tošies gabalėlių, laikraščio skiaučių, cemento maišų. Maldas sugrupavo ir sudėjo į mažą knygelę. 1953 m. Vasario 16-ąją perdavė draugei su prierašu: „kad galėtumei geriau su mumis jausti, mąstyti, garbinti Viešpatį, siunčiame šią maldų knygelę.“ 

Sibiro kalinių maldaknygė pavadinimu „Marija, gelbėk mus“ pirmą kartą išleista 1959 m. „Immaculata“ spaustuvėje Putname, vėliau pasklido įvairiuose kraštuose, išleista 14-ka pasaulio kalbų (anglų, vokiečių, ispanų, olandų, prancūzų, kinų, lenkų ir kt.) penkiuose žemynuose, dešimtimis ir šimtais tūkstančių tiražais. Tai didžiausiu tiražu kada nors išleista lietuviška knyga. Pogrindinė laida Lietuvoje – 1964 m. Pirmasis leidimas Nepriklausomoje Lietuvoje – 1990 m.

Trečiąją laidą 2009 m. palydėdamas, Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius rašė: „Yra nemažai medžiagos apie šią taurios dvasios lietuvaitę, tačiau jei turėtume tik šią kuklią jos maldaknygę, parašytą didelės kančios naktyje, jos užtektų atkurti gražios, spinduliuojančios per kiekvieną maldos žodį dvasios paveikslą.“

2000  metais Kauno arkivyskupijoje pradedama beatifikacijos byla. Didžiojo krikščionybės jubiliejaus proga drauge su 30 tūkst. naujųjų tikėjimo kankinių pasaulyje ir  Tarp 114 lietuvių kankinių Lietuvoje, šv. popiežiaus Jono Pauliaus II įrašytų į XX a. Bažnyčios martirologą, yra ir Adelės Dirsytės pavardė.