Liudijimai


Brolis Česlovas Spirgevičius:

  Tuo metu buvo įprasta – vyresnieji vaikai rūpinosi jaunesniais. Kadangi aš buvau jauniausias, Elenutė mane globojo, ji man buvo kaip antroji mama. Elenutė didelį dėmesį skyrė mano religiniam auklėjimui. Mane išmokė žegnotis, poterių ir mylėti Dievą. Gal neatsitiktinai ji man padovanojo ir maldaknygę. Be to, ji buvo ir pirmoji mokytoja, mokiusi mane skaityti ir rašyti. Elenutė mane labai mylėjo, jautė didelį atsakomybę dėl manęs. Ji su manimi dažnai žaisdavo, vežiodavo mane rogutėmis. Ir … jeigu aš kaip vaikas kažkur pradingdavau, ji labai išgyvendavo ir intensyviai manęs ieškodavo. Ji buvo skautė. Atsimenu, kaip aš ir mama ją lydėjome iki Basanavičiaus alėjos, kur buvo autobusų stotelė, o iš ten Elenutė išvyko į skautų stovyklą. Ji nesiskundė sveikata, slidinėdavo, sportavo. Elenutė giminaičiams kurdavo vaidinimus krikščioniškos dorovės temomis. Prieškambaris atstodavo sceną, o kambarys – žiūrovę salę.

   Ji gimė 1924 metai gruodžio 22 dieną tėvų išnuomotame bute, esančiame namelyje prie Gražinos, Kapinių gatvės kampo. Šiuo metu jo nebėra. Elenutė nuo kūdikystės, pagal mamos pasakojimą, turėjo stuburo deformaciją. Tėvelis dirbdamas spaustuvėje nemažai uždirbo ir galėjo nemažai išleisti dukros gydymui. Taigi mama, 1926 metų vasara, kreipėsi į geriausius Kauno gydytojus, tokius kaip Mogentorių ir Mildą Stachovienę. Gydytojai apžiūrėję Elenutę, kuriai tuo metu buvo tik dveji metukai, priėmė sprendimą – vaiką būtina sugipsuoti. Apie galimas komplikacijas tuo metu niekas nenutuokė. Motina su dukrele išėjusios iš gydytojo kabineto braukė ašaras ir graudžiai kūkčiojo. Netikėtai prie jų priėjo medicinos seselė, kuri žinojo medikų sprendimą. Ji patarė guldyti mergaitę ant labai karšto smėlio ir karštai melstis. Motina paklausė patarimo ir pradėjo gydyti dukrytę. Pirmo seanso metu, Elenutė net nesuriko. Tuo metu meldėsi ir prašė Dievo pagalbos. Elenutė kažkaip nesąmoningai atrado jėgų ir kentėjo iš paskutiniųjų. Motina pastebėjo, kad smėlyje tik vienoje vietoje vietoje buvo prakaito pėdsakai, toje vietoje kur buvo ligos židinys. Po eilės seansų Elenutė pasveiko. Gydytojai patikrinę Elenutės sveikatos būklę, konstatavo – mergaitė sveika. Tai stebuklas! Jo pradžia – seselės patarimas, Elenutės kantrybė ir pabaiga išgijimas. 1928 m.  tėvas nusipirko žemės sklypą prie buvusios Tvirtovės alėjos ir dabartinės Studentų gatvės sankryžos. Pastačius gyvenamąjį namą, apie 1930 metus mūsų šeima persikėlė į jį. Elenutė nuo 1931 metų pradėjo lankyti mokyklą. Kokią mokyklą lankė sunku pasakyti. Motina visuomet sakydavo, kad Elenutė mokėsi „Saulės“ mokykloje. Galimas daiktas, kad ji pradėjo mokytis „Basanavičiaus“ mokykloje. Vėliau Elenutė, apie 1933 metus, kai jei buvo devyneri, pradėjo mokytis „Saulės“ pradžios mokykloje. Apie jos mokymąsi šioje mokykloje byloja nuotrauka, kurioje ji yra su kitais vaikais, bei mokytoja prie „Saulės“ namo sienos. Elenutė baigusi šią mokyklą, apie 1935 metus, įstojo į mergaičių gimnaziją.  1943 metais gegužės mėnesį sesuo baigė VIII gimnaziją, kuri vadinosi aukštesniąja mergaičių gimnazija. Vasaros pabaigoje įstojo į medicinos mokyklą ( Kauno Vytauto D. universitetą). Vokiečiams uždarius universitetą, Elenutė įstojo į trumpalaikius pedagogų kursus. Po keletą metų juos baigė ir buvo paskirta į „Skarulių“ pradžios mokyklą. Tėvai ją atkalbinėjo nuo darbo mokykloje. Atsieit, ten dirbti yra pavojinga. Ir štai atėjo 1944 01 03 dienos vakaras. Banditus į mūsų namą suorientavo man žinomi žmonės. Mes visi manėme, kad Elenutę nužudė Alfonsas Čeponis, tačiau galėjo būti ir kitas žmogus.  Banditas pas mus užtruko ilgokai. Matomai dėlto, kad gyvenome miesto pakraštyje. Kiekvieną naktį tai ten, tai šen nuaidėdavo šūviai. Žmonės buvo įpratę gyventi įtampoje. Taigi žmonės neskyrė didesnio dėmesio triukšmui sklidusiam iš Spirgevičių sodybos. Be to, tikriausiai banditas turėjo bendrininką. Iš Elenutės daiktų nedaug kas pasiliko. Ypač man brangi jos įteikta man maldaknygė su jos ranka parašyta dedikacija. Tai vertingiausia relikvija susijusi su Elenute. Yra dar sagė su monograma EJ, bei keletas nuotraukų. Elenutė rašė dienoraštį. Jis apėmė 1940-1942 metų laikotarpį.

Sesuo Sabina Spirgevičiūtė Šultienė:

Iš šeimos narių aš daugiausiai bendravau su Elenute. Ją galėčiau charakterizuoti kaip nuoširdų, jautrų, taktišką, pasiaukojantį, geranorišką, mylintį ir religingą žmogų. Apie jos taktiškumą ir gerumą byloja toks įvykis. Kažkokia proga buvau pakviesta pagriežti. Aš, būdama maksimaliste, iš karto sutikau. Mane lydėjo Elenutė. Ir štai, aš scenoje. Grieždama smuiku aš labai susijaudinau, išraudau. Baigus smuikuoti bėgte nubėgau nuo scenos. Aš ėjau į namus labai prislėgtos nuotaikos. Elenutė, supratusi mano būseną, kiek galėdama mėgino mane išblaškyti. Grįžusi į namus motina pasidomėjo, kaip man pavyko. Aš tylėjusi, o Elenutė pasakė, kad pavyko labai gerai. Aš iš karto pasijutau geriau ir labai buvau dėkinga Elenutei už šį jos poelgį. Elenutė kažkaip visuomet matydavo žmogų, norėjo jam padėti. Apie tai byloja ne vienas pavyzdys. Man nesisekdavo rašyti lietuvių kalbos diktantus. Gal ir dėl to, kad mes su mama kalbėdavomės lenkiškai, o su tėčiu – lietuviškai. Taigi vieną vasarą Elenutė ėmė mane mokyti rašyti diktantus. Mokė ne tik mane, bet ir kaimynų vaikus. Po vasaros darbų, aš jau geriau rašiau diktantus. Kitas pavyzdys. Elenutė norėjo įstoti į mediciną. Benešdama pareiškimą į medicinos institutą, sutiko draugę, kuri taip pat, tą pačią mokyklą nešė pareiškimą. Abi išsikalbėjo. Jos draugė pasakė, kad nori būti gydytoja, o Elenutė pareiškė, kad nori padėti žmonėms, ypač nuskriaustiems vaikams. Mūsų mama buvo sangvinikės temperamento. Dažnokai ji mane bardavo, kaip man tuo metu atrodė, už būtus ir nebūtus nusižengimus. Aš dėl to labai išgyvenau. Kartą Elenutė mane užtarė ir pareiškė, kad negalima taip žeminti žmogaus, ypač dukros. Nuo to momento mama man tapo švelnesnė. Apskritai Elenutei patiko visi žmonės. Apie tai byloja ir toks atvejis. Netoli gyveno vaikinukas, su kuriuo niekas nekalbėdavo, nes jis buvo vadinamas kvaileliu. Elenutė su juo turėdavo apie ką pakalbėti ir kalbėdavosi ilgai. Paklausius, kodėl ji kalbant su tuo kvaileliu, atsakė, kad jis irgi žmogus. Elenutė bendraudavo su bendraamžiais. Dažnai eidavo į jaunimo vakarėlius. Eidavo tvarkinga uniforma, įsisegusi gėlytę į plaukus, kurie buvo lygiai sušukuoti, be jokių pusmetinių sušukavimų (dirbtinai su chemikalais sušukuoti). Vakarėliuose elgėsi santūriai, dorai. Buvo abstinentė. Žodžiu, skyrė didelį dėmesį savo išorei ir elgesiui.         Elenutė pasižymėjo gal net ir perdėtu kuklumu. Ji nemėgo girtis. Apie tai byloja toks atvejis. Pas mus dažnai ateidavo mergaitė Narcizė. Kartą ji gyrėsi, kad jų šeima turtinga, net litai mėtosi po lova. O Elenutė atsakė, kad mes vos sukrapštome litų silkei nupirkti, o tuo metu šis maistas buvo priskiriamas neturtingiems. Tai buvo netiesa. Mūsų tėtis gerai uždirbdavo, ir mes gyvenome pasiturinčiai.

Elenutė pasižymėjo smalsumu. Skaitė rimtą literatūrą, kaip K. Markso „Kapitalą“, filosofines knygas, taip pat Homero „Odisėją“, o labiausiai patiko knygos, kuriose rašoma apie žmogaus dorovę. Elenutė papildomai mokėsi prancūzų ir vokiečių kalbų, pati rašė apysakas, iš kurių vieną prisimenu – „Baltosios chrizantemos“. Režisuodavo vaidinimus. Vieną iš jų puikiai prisimenu. Tai buvo 1943 metais. Ji režisavo vaidinimą pagal J. Žemaitės kūrinį „Trys jaunosios“. Aktoriai –  Elena ir pusbroliai. Vaidinimą stebėjo mūsų giminaičiai. Visiems labai patiko. Elenutė kiekvieną rytą eidama į mokykla užeidavo ir į Prisikėlimo bažnyčią. Išklausiusi Mišias, priėmusi Šv. Komuniją, skubėdavo pėsčia į mokyklą. Prieš Šv. Komuniją nebuvo galima valgyti, taigi ji iš ryto  nevalgydavo. Po kurio laiko ji skundėsi, kad mokykloje skaudėdavo galvą. Motina patarė rečiau priimti Šv. Komuniją, kad galėtų iš ryto namuose pavalgyti. Elenutė paklausė motinos. Ji iš tiesų buvo labai religinga. Kaip dabar atsimenu, mes abi tėvų neraginamos kiekvieną vakarą suklaupusios miegamajame melsdavomės Dievuliui. Kiekvieną sekmadienį mes abi eidavome į bažnyčią, išklausydavome Šv. Mišias, prieidavome išpažinties ir priimdavome Šv. Komuniją. Mes abi namuose atlikdavome įvairius darbus: nuo kambarių tvarkymo iki gyvulių priežiūros. Elenutė šioje srityje buvo antras po mamos žmogus. Grįždama iš mokyklos Elenutė kaip kada skųsdavosi , kad iš jos pasišaipydavo draugės dėl jos kuklumo, skaistumo, geranoriškumo bei religingumo. Dėl to ji išgyvendavo, tačiau savo gyvenimo niekuomet nekeitė. Aš, dabar jau vyresnio amžiaus žmogus, galvoju, kad Elenutė išmintimi ir žmogiškumu tikrai buvo “praaugusi savo metus”. Ji buvo išskirtinis, nuostabus žmogus. Kito tokio žmogaus gyvenime neteko sutikti. Ji man buvo pavyzdys. Ir dabar, ką turiu gero sieloje, viskas perimta iš jos, sesers. Ji buvo mano didžioji mokytoja. Labai gaila, kad šis mylimiausias žmogus taip anksti mus paliko. Klebonas Želvys kartą yra pasakęs, kad ką Dievas myli, tą ir pasiima, aš už tai buvau labai supykusi ant jo ir Dievo, bet vėliau, supratusi gilią šių žodžių prasmę, susitaikiau su Dievu.        Apžvelgusi Elenutės nueitą kelią, įsigilinusi į jos sielos gelmes, aš puikiai suvokiu jos poelgio motyvus tą nelemtą sausio 3–iosios naktį. Toks dvasingas žmogus kitaip negalėjo pasielgti! Neatsitiktinai, kada Elenutė atsisveikino su artimiausiais, ji tarsi paaugo ir virš jos galvos aš pamačiau šviesą. Vėliau paaiškėjo, jog tą šviesą matė ir mama.

Aurelija Stanevičiūtė – Onaitienė, Elenos draugė:

Pirmą kartą pamačiau Elenutę gal penkerių metukų. Tai buvo labai tyli, nestiprios sveikatos mergaitė. Vėliau mergaitę operavo dėl pūlinio kakle, bet ji negalavo ausim. Visada buvo kantri, paklusni, su ramia, nuolankia šypsenėle, labai kukli, protinga mergaitė. Buvau dvylika metų už ją vyresnė. Vėliau išvykau iš Kauno, sukūriau šeimą, auginau vaikus, retai būdavau Kaune. Vokiečių okupacijos metu susitikinėjau su Elenute, nes tada vėl gyvenau Kaune. Ji buvo jau abiturientė – miela, simpatiška, graži vidutinio ūgio mergina, stipraus kūno sudėjimo, didelių išraiškingų akių, labai gražios, mielos šypsenos, labai gražaus elgesio. Ypatingai miela buvo bendrauti su ja. Pasižymėjo atidumu, pagarba vyresniesiems, įdėmiai klausydavosi patarimų apie kilnius gyvenimo uždavinius. Ją pačią nuo paauglystės ypač stipriai paviliojo aukštų gyvenimo idealų siekis. Dalinausi su Elenute savo siekimais ir džiaugiausi minčių atitikimu. Turėjau nemažai Swett Mardeno ir kitų autorių auklėjimo knygų, skolinau jas skaityti Elenai. Ilgai pasakodavau jai apie šeimos gyvenimo idealus, pasiaukojimą kilniam, tauriam vaikų auklėjimui. Ji, Elena, klausydavosi mano išvedžiojimų labai ramiai, nepaprastai kantriai, pagarbiai. Elenutė pasižymėjo rašytojos Lazdynų Pelėdos žodžius: „Auksas ir deimantas turi per ugnį pereiti, kol pasidaro skaistūs“. Ir žmogus, per vargus perėjęs, tampa tikru žmogumi. Ir pirmasis Elenutės dienoraščio puslapis baigiasi žodžiais: „Viskam ateis pabaiga, bet Dievo žodžiui nebus pabaigos“. Praeis ir įvairios neteisybės, o Tiesos – Dievo žodis pasiliks tvirtas. Meilė, Viltis, Tikėjimas – trys pagrindiniai įstatymai. Kas mano, kad laimė prašmatniame gyvenime, skaudžiai apsirinka, tokiam bus sunku žengti per šią ašarų pakalnę.

Elvyra Ražanauskaitė, bendramokslė:

Žiauriai žuvo mergina, kurią pažinojau tik iš matymo. Labai gaila, kad neteko bendrauti artimiau. Ją gimnazijoje kasdien pertraukų metu matydavau penkerius metus, tuo labiau, kad mūsų klasės buvo greta. Elena savo išvaizda tarsi niekuo neišsiskyrė iš kitų. Nebuvo ji itin graži, tai paprasta vidutinio ūgio tamsiaplaukė mergina, bet vis dėlto iš kitų ji skyrėsi savo būdo savybėmis: buvo labai kukli, tyli moksleivė. Be to, tai ji buvo mergina spindinčiu veidu, kuris spindėjo kažkokia vidine šviesa. Žiūrėdavau ir stebėdavausi, kodėl jos veidas spindi tokia skaisčia šviesa. Nežinau, ar tai, ką aš mačiau, kas nors pastebėjo. Ir vėl po šešiasdešimt metų tarsi matau jos švytintį, dvasingą veidą.

            Prieš šešiasdešimt metų stovėjau Kauno kapinėse Vytauto prospekte (dab. Ramybės parkas) prie tos nepaprastos mergaitės kapo duobės jos iškeliavimo amžinybėn metu. Girdėjau mūsų gimnazijos vyresniųjų klasių kapeliono kun. P. Šniukštos, kuris vienerius metus buvo jos klasės auklėtoju, atsisveikinimo žodį – pamokslą apie nepaprastos merginos prasmingą žūtį. Tą įvykį menu ir dabar, nepaisant praėjusių metų. Gal šiandien tokia jaunos mergaitės žūtis kai kam gali atrodyti neišskirtinė, bet tuo metu taurios, kilnia vidine šviesa švytinčiu veideliu mergaitės žūtis buvo pasibaisėtinai skaudi. Tą įvykį mūsų kartos žmonės mena ir šiandien, nors ir nematė tos vidinės šviesos jos veide.