MERGINA SPINDINČIOMIS AKIMIS

(kun.dr. Nerijaus Pipiro literatūrinė apybraiža, skirta Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės gimimo šimtmečiui ir kankinystės aštuoniasdešimtmečiui paminėti, 2024)

Elenos motina varto nedidelio sąsiuvinėlio
pageltusius lapus. Rodos, kas belieka netekčių
išvargintam žmogui. Tik
atsiversti paprastą sąsiuvinėlį – tai itin svarbus
kasdienis ritualas. Ir kasdien jį atsiverčia su tuo
pačiu, jokiais žodžiais
nenusakomu jauduliu.
Kaskart pati ir pripažįsta, jog visai atsitiktinai šį, brangiausią
dalyką pasaulyje, rado,
tvarkydama tragiškai nukankintos dukters daiktus.
Pageltę, paprasti lapeliai, o toks gilus horizontas juose atsiveria. Dag laiko apie jį net nežinojo. Tiesa, kartas nuo karto matydavo dukrą, sėdinčią prie rašomojo
stalo.
Ką tik grįžo iš kapinių, kur tiesiog visą rytmetį
prabuvo prie savo brangiųjų kapų. Tiesa, šiandienis
bendrystės susitikimas, kaip ji pati tokias valandėles
vadina, kitoks. Prie dukters, sesers ir vyro kapų ji sutiko kažkur lyg ir matytą vyriškį. Jis prisipažino, taip
pat dažnai čia užsukąs, nes tikįs, jog Elenutės, jos vyriausiosios dukters, auka be galo reikalinga vis labiau
moraliniuose labirintuose beklaidžiojančiam jaunam žmogui. „Elenutė daug apie tai mąstė. Ji prašė Viešpaties, kad jai padėtų dorai ir skaisčiai išlikti iki galo.
Šį troškimą atradau jos sąsiuvinėlyje. Šiandien galiu
liudyti, jog Viešpats išklausė jos maldų“ – panašiomis
mintimis pasidalijo motina, pati dar visai neseniai atradusi savo dukters gilų vidinį pasaulį.
„Eiti iki galo. Būtent to labiausiai reikia šiandieniam žmogui“ – su neslepiamu, jaudulio apipintu susižavėjimu, tarstelėjo vyriškis, pridėdamas, jog ir jis
norėtų susipažinti su Elenutės dienoraščiu. Motinai
tai buvo ir laukta, ir gana netikėta. Širdies gilumoje ji
jautė, kad su dukters vidiniu pasauliu turi susipažinti
visi. Visgi kirbėjo mintis, jog nejaugi paprasto žmogaus ieškojimai ir kasdienybė dar kam nors įdomūs.
„O kaip gi? Ne tik įdomūs, bet ir reikalingi kopiant
į gyvenimo viršūnes…“ – dar ilgai prisimins ji juodai
apsirengusio vyriškio atsakymą į dvejones. Ko gero ji
pati su tuo sutiko. Kitaip tikrai nepaaiškinamas būtų
tas jaudulys, kuris ją pasitinka kiekvieną kartą vartant
šiuos kelis lapus…
Ir šįkart ji prisimena, kaip jaunystėje su Stasiu
Spirgevičiumi, keliaudami Laisvės alėja, svajojo apie
ateitį, gėrėjosi Soboro vaizdu, kuris visada likdavo
kažkiek nuošalyje, jaunuoliams sekmadieniais pasukant link Karmelitų bažnytėlės. Tokios artimos
širdžiai, kad ne gaila buvo netrumpo kelio, kurį kas
kartą reikdavo įveikti. Einant tuo keliu Stasys pasakojo apie neišsipildžiusią savo svajonę tapti kunigu,o ji – žavėjosi Stasio ramumu, taikumu, jautrumu,
drovumu, inteligentiškumu.
Šiandien, kada ji varto savo
dukters dienoraštį, nėra šalia
ir Stasio – didžiosios gyvenimo atramos ir paguodos.
Žuvo jis netrukus po dukters Elenos žūties. Šiandien ji prisimena, kad prasidėjus antrajai sovietinei
okupacijai, vieną dieną iš
spaustuvės, kurioje dirbo,
Stasys grįžo labai prislėgtas. Namiškiams nepavyko
sužinoti, kas Stasį taip prislėgė, galbūt jis buvo gavęs
kokią nors užduotį kažką atspausdinti. Juk visai netrukus prasidėjo vyrų mobilizacija. Stasys Spirgevičius taip pat buvo mobilizuotas. Turėjo saugoti karinius sandėlius. 1945 metų balandžio 8 vėjuotą naktį
Stasį užgriuvo vėjo išjudinta tvora.
Kiekvieną kartą, atsivertus dukters dienoraštį,
taip būna: pirmiausia atpažįsta tai, į ką duktė buvo itin
panaši savo charakteriu. O ir kiekvieną meilės dieną. Juk
taip turi vadintis gyvenimas. Elena Spirgevičienė tam
pritaria, ne tik pati sau, galbūt iš liūdesio ar gyvenimiškos naštos, palinksėdama galva, tačiau juo labiau
kaskart iš naujo išgyvendama tą begalinės laimės ir nerimo akimirką, kada sužinojo, jog speiguotą gruodžio 22 dieną jiems su Stasiu gimė duktė.
Tąkart laimės buvo į valias. Tačiau netrukus paaiškėja, kad su laime ateina ir rūpesčiai. Kiek daug
klausimų sukėlė žinia, kad pirmagimė Elenutė gimė
su stuburo deformacija. Visa tai iš jaunos šeimos pareikalavo ištvermės: praktiškai visos santaupos, kurias
Stasys uždirbdavo, buvo skiriamos Elenutės gydymui.
Mama prisimena ir 1926 metų vasarą, kada kreipėsi į geriausius Kauno gydytojus Mogentorių ir Mildą
Stachovienę, prašydama kaip nors padėti dukteriai.
Tuomet gydytojų verdiktas atrodė nieko gero vaikui
nežadantis – sugipsuoti.
Nieko nebuvo kalbama
apie galimas komplikacijas
ar bent kiek humaniškesnę vaiko socializaciją. „Už
ką. Viešpatie?“ – tuomet
verkdama klausė motina.
Šiandien ji pati jau išmoko
rasti atsakymą. O tuomet
juk viskas atrodė kitaip. „O
gal tai buvo dangaus ženklas?“ – vis labiau pasinerdama į savo mintis, klausia
Elena. Ir pati sau atsako,
jog ko gero, taip. Seselė,
žinojusi gydytojų spren-dimą, motinai patarė vaiką guldyti ant labai karšto smėlio ir daug melstis. Šiandien net pati nebegali
suskaičiuoti, kiek maldų tuomet sukalbėjo. Ir kokių.
Tačiau suvokia, jog pasitikint galima iš Dievo daug
ko išprašyti. Koks slėpiningas atrodė žvakių virpesys
mažojoje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje girdint kelioms dienoms po gimimo praėjus kunigo Povilo Šidlausko tariamus žodžius: „Elena, aš tave krikštiju…“.
Štai dar vienas sąsiuvinuko lapelis motinos rankoje.
Prieš akis atsiveria Šv. Antano Paduviečios bažnyčios
siluetai, sekmadienio pietūs, ruoša, kuriai tam tikro
sakralumo suteikia visos šeimos, o ypač – vyresnėlės, – bendras rūpestis ir džiaugsmas. Bene kasdien,
skaitydama dukters žodžius, Elena žvilgteli ir į specialiai šioms akimirkoms ant stalo, mačiusio kiekvieną
dienoraščio raidė, Elenutės nuotrauką, darytoje pačioje Šv. Antano bažnyčioje, priėmus pirmąją Komuniją: kas jau kas, o Elenutė tikrai mokėjo žvelgti tiesiai
Kristui į širdį. Kartą ji pati pamatė, kad duktė pabalusi.
– Elenute, kaip jautiesi, gal ką nors skauda? –
tuokart paklausė ji.
– Ne. Tiesiog kadangi ryte dalyvavau Mišiose ir
Priėmiau šventąją Komuniją, todėl gal ir atrodau kiek
prasčiau, nes esu nevalgiusi. – dukters atsakymas
tuomet pribloškė.
– Galbūt užteks Komuniją priimti tik sekmadienį, o į mokyklą pasistenk nueiti papusryčiavusi, –
tuomet patarė.– Bet aš noriu visada keliauti su Kristumi… –
tuomet atsakė duktė. „O Kristau, būk mano vadovas“,
prisiminusi žodžius, kurių tuomet iki galo nesuprato,
skaito motina…
Atrodo, tik šiandien ji vis labiau ima pastebėti
tuos nuolatinius Kristaus pėdsakus. Kokie jie ryškūs
ir svarbūs. Ji pati pripažįsta, kad tuomet jų lyg ir nepastebėdavusi. Ir vėl, lyg atsidūsdama, žvilgteli į tą
pačią nuotrauką…
Turbūt nė vienas iš namiškių nė nenumanė, kokie painūs klausimai, liečiantys didžiąsias gyvenimo
aktualijas, kurių net neįmanoma sutalpinti gimnazistės galvoje, draugų
laimėjimai ir paklydimai. Net besikerojantis
madingasis vertybinis
trapumas, kurio Elenutė
negalėjo suprasti, vengė
ir kitus kvietė tą daryti.
Atrodo, pernelyg rimtos
mintys, tačiau gimnazistė jų nevengė, savo ir
kitų kelią atiduodama
Kristui. Ir nevengdama
tą daryti kasdien. Net ir
kiek prieštaraudama kitokiai namiškių valiai…Prisimena mama
ir kaip išlydėjo Elenutę
į skautų stovyklą Panemunės šile, tuomet
gal net nepagalvodama,
kad tas skautiškas šūkis
„Dievui, Tėvynei ir artimui“ nuolat atsikartos
dukters gyvenime. Dienoraščio eilutės kupinos
žmogiško susižavėjimo,
susidūrimo su pirmaisiais gyvenimo iššūkiais,
pirmųjų egzistencinių
problemų sprendimu.
Visa tai gal ir nugrimzdo kasdienybės dulkėse, tačiau
vidiniame pasaulyje tai taip svarbu ir vėl iš naujo atrandama. Tų, kurie sklaido tuos paprastus puslapius.
Šiandien ji kontempliuoja tą begalinį dukters troškimą kasdien priimti Jėzų į savo širdį ir melstis už artimuosius bei visus, sutiktuosius savo kelyje. Tos diskusijos su
klasės draugėmis apie pašaukimą ir vertybes. Atrodė lyg
dulkės, nusėdusios į kasdienybės paribius ir pamirštos: „pamokų neparuošiau, buvo kontrolinis, aš – negabi, melancholiška, net šventėse niekas į mane nežiūri. Tačiau man ir nereikia žmogaus žvilgsnio…“ O
šiandien ji gali kiekvieną dulkę šaukti vardu. Jei tik to
užtektų. Juk viso to labai reikia. O gal jau ir per maža.Ir dar. Dar ir šiandien ji nežino, kaip į visa tai atsakytų. Galų gale, ar mokėtų? Gal ir gerai, kad už visų
šių išgyvenimų yra Kristus, ne pasislėpęs tarp paauksuotų piliorių ir iš ten baugščiai žvelgiantį į žmogaus
kasdienę kovą, bet keliaujantį kartu ir per mokyklos
suolus, ir per kontrolinius, ir per prisvilusius blynus,
ir per mokyklines šventes, eiles prie parduotuvės, vieną – kitą koncertą ar kino seansą, ir per vaikiškas broliuko rogutes.
– Mama, aš būsiu Tavo angelu, – kartą pribėgęs
pasakė jaunėlis Česiukas.
– Kaip tu man pabūsi angelu? – paklausė ji.
– Aš visada tavęs klausysiu ir už tave melsiuosi, –
atsakė vaikas, pridurdamas, jog kiekvieną vakarą jie
abu su Elenute pažada pabūti vienas kitam angelu ir
padaro kryžiaus ženklą vienas kitam ant kaktos.
Iš atminties išnyra toks paprastas, kasdienis dalykas. „Pabūti angelu… Turbūt verta nors šiek tiek. Ko
gero, ir reikalinga“, – šiandien, dar kartą prisiminusi to
juodai apsirengusio vyriškio, sutikto prie dukters kapo,
žodžius apie aukos prasmę gelbstint visą žmoniją, mąsto
Elena.
Jauniausias brolis Česlovas, prisimena: „Tuo
metu buvo įprasta, kad vyresni vaikai rūpinasi jaunesniais. Kadangi aš buvau jauniausias, Elenutė mane
globojo, ji buvo man kaip antroji mama.
Elenutė didelį dėmesį skyrė mano religiniam auklėjimui. Ji mane išmokė žegnotis, poterių ir mylėtiDievą. Be to, ji buvo ir pirmoji mano mokytoja mokinusi mane skaityti ir rašyti. Elenutė mane labai mylėjo, jautė didelę atsakomybę už mane. Ji su manimi
dažnai žaisdavo, vežiodavo mane rogutėmis. Ir jeigu
aš tik kur nors pradingdavau (juk buvau vaikas), ji dėlto labai pergyvendavo ir intensyviai manęs ieškodavo“
Elenutė rado laiko ne tik savo pareigoms, bet
ir diktantams su seserimi Sabina, vaikiškiems žaidimams su jauniausiuoju broliuku Česiuku (o kaip jis
džiaugėsi ir didžiavosi sesers padovanota maldaknyge su nuoširdžiu palinkėjimu vis labiau susidraugauti
su Kristumi: „Iš Elenutės
daiktų nedaug kas pasiliko. Ypač man brangi jos
įteikta man maldaknygė
su jos ranka parašyta dedikacija. Tai vertingiausia relikvija susijusi su
Elenute“.
Kiekvieną kartą su
begaliniu jauduliu Elena užverčia savo dukters
Elenutės dienoraštį: kiek
daug galima pasakyti
ir pasiekti spindinčiu
veidu. Ir ta paskutinė
Elenutės gyvenimo akimirka. Eidama link jos,ji klausė, ką pasirinkti,
kad savo kelyje ištvertų? Klausė Jėzaus. Klausė jos, kitų namiškių.
Mama prisimena, jog
tuomet ji pasirinko paklusti, pasitikėti. Ir eiti
iki galo. To jau nėra jos
dienoraštyje. Tačiau yra
visada aktualiame klausime ką pasirinkti? Kaip
ir kiekvieną kartą, vėl
susigraudinusi, mama,
lyg pati sau, o gal ir visam pasauliui, atsako:
tik viršūnes, kuriose ir
dėl kurių galima numirti.
Kristų…
Beldimas į duris. Kažkaip instinktyviai ji prisimena tą baisų žiemos vakarą, nuo kada kiekvienas
stuktelėjimas į duris, jai ir dabar asocijuojasi su košmaru. Šįkart kitaip. Už durų stovi tas pats vyriškis
juoda, dailia eilute ir kunigo apykakle, kurios ji, ko
gero, kapinėse nė nepastebėjo.
– Garbė Jėzui Kristui, – Kunigas Pranas Račiūnas, – tiesdamas ranką, ištarė vyriškis. – Kaip ir kalbėjome kapinėse, užėjau pavartyti Jūsų dukters dienoraščio.– Per amžius! – atsakė Elena, kviesdama svečią
į vidų, ir iš karto pridėdama tai, apie ką Elenutė savo
dienoraštyje jau neberašo, bet nuo ko viskas, tik prasideda. Tuo motina yra šventai įsitikinusi, vis labiau
jausdama, kad į šias akimirkas jos pirmagimė Elenutė
ėjo didžiais ir tiesiais žingsniais, savo tvirtu pasirinkimu ir auka, suirutės metu prie Kristaus sukviesdama
bene visą miestą
Tą lemtingą 1944 m. sausio 3-iosios vakarą į Spirgevičių namus Kaune, Tvirtovės al. 91, įsibrovė keturi
vyrai, pasivadinę policininkais. Įėję į kambarį jie ėmė
puotauti, o apgirtę – siautėti. Motinos seserį Stasę
Žukaitę vienas iš įsibrovėlių nušovė. Po to atėjūnai
bandė priversti Eleną Spirgevičiūtę pasiduoti jų norams, priešingu atveju grasindami nužudyti. Elenai
nepaklusus, įsibrovėliai nušovė ginusią skaistumą ir
pasirinkusią mirtį dvidešimtmetę merginą. Yra paliudyta, kad ji paskutiniu momentu dar bandė persižegnoti.
Brolis Česlovas Spirgevičius prisimena:
„Grobis jau sudėtas į maišus. „Svečiai“ aiškiai
skuba, nervinasi, pyksta.
…tolimiausias kambariukas. Ant kušetės pamatau aukštielninką Elenutę. Šauta kiek žemiau dešiniosios akies. Sienoje kruvina kulkos žymė. Kūnas dar
šiltas. Dešinė ranka apdeginta paraku. Tikriausiai ji
norėjo paskutinį kartą persižegnoti. Kambarėlyje trošku nuo parako degėsių kvapo. To kvapo jau niekad nepamiršiu. Kaimynų kieme jau sustingęs Stasės kūnas:
jai pataikė tiesiai į koją, o paskui dar iššovė į galvą.
Sesuo Sabina liudija: „Po namelio kambarius
buvo tampoma jiems besipriešinanti mano sesuo
Elenutė. Nesukalbamai ir neįbauginamai merginai
vienas prievartautojų pagaliau liepė atsisveikinti su
mumis. Kai Elenutė mus peržegnojo, atsidarė kito
kambario durys, ir lietuviškai kalbantis jaunuolis su
automatu įtraukė ją vidun. Netrukus pasigirdo šūvis.
Kas iš tame kambaryje buvusiųjų nušovė mano seserį,
aš nežinau.“
Kaune visi bemat sužino apie šiurpią tragediją.
Šv. Antano bažnyčioje – du karstai. Greta jų parapijos
klebonas Juozas Želvys ir „Saulės“ gimnazijos kapelionas Alfonsas Grauslys. Paskutinis pagerbimas bažnyčioje. Laidotuvių procesija pajuda miesto kapinių
Vytauto prospekte link. Diena šalta, pusto pūga. Prie
kapo duobės buvęs klasės auklėtojas dar pasako:
– Elenute, aš visą laiką mokiau tave, o dabar tu
pamokei mane…
Lietuvos žemelė priglaudžia dviejų kankinių kūnus“.
Elenos Spirgevičiūtės laidojimo dieną, 1944 m.
sausio 6-ąją, per Trijų Karalių šventę, Šv. Antano Paduviečio bažnyčia irgi buvo pilna žmonių. Jau tada
žmonės liudijo pastebėję Elenos trauką: paprasta
mergina, jos poelgis pažadino daug, ypač jaunų, širdžiųKunigas Pranas Račiūnas su ašaromis akyse klausėsi motinos pasakojimo ir vartė Elenos dienoraščio
lapus. Paskui palaimino motiną ir prižadėdamas pagarsinti jos dukters dienoraštį ir jos auką, atsisveikinęs išėjo.
Taip prasidėjo nauja Elenos Spirgevičiūtės istorija.