Biografija
Elena Spirgevičiūtė gimė 1924 metų gruodžio 22 dieną Kaune, tarnautojų šeimoje. Netrukus Prisikėlimo bažnytėlėje buvo pakrikštyta. Krikšto apeigas atliko tuomet kleboną kun. Feliksą Kapočių pavadavęs jaunas kunigas Povilas Šidlauskas.
Netrukus Spirgevičiai iš vieno Nepriklausomybės kovų savanorio nusipirko žemės sklypą Tvirtovės alėjoje (Tvirtovės al. 91) ir pasistatė sodybą. Čia prabėgo visas Elenutės gyvenimas.
Nuo pat kūdikystės Elenutė buvo silpnos sveikatos – turėjo stuburo deformaciją. Tėvai dėjo visas pastangas, siekdami dukrą išgydyti. Motina daug melsdavosi, nes atrodė, jog to nepavyks padaryti. Buvo kreiptasi į geriausius to meto Kauno gydytojus Mogentorių ir Stachovienę. Šie, apžiūrėję mergaitę, patarė ją sugipsuoti. Žinoma, nebuvo atsižvelgta į galimas komplikacijas. Tačiau motina paklausė vienos seselės patarimo ir ryžosi dukrą gydyti karštu smėliu. Juolab, kad tėvelis neblogai uždirbdavo ir šeima galėjo skirti lėšų gydymui.
„Tuo metu buvo įprasta, kad vyresni vaikai rūpinasi jaunesniais. Kadangi aš buvau jauniausias, Elenutė mane globojo, ji buvo man kaip antroji mama. Elenutė didelį dėmesį skyrė mano religiniam auklėjimui. Ji mane išmokė žegnotis, poterių ir mylėti Dievą. Be to, ji buvo ir pirmoji mano mokytoja mokinusi mane skaityti ir rašyti. Elenutė mane labai mylėjo, jautė didelę atsakomybę už mane. Ji su manimi dažnai žaisdavo, vežiodavo mane rogutėmis. Ir jeigu aš tik kur nors pradingdavau (juk buvau vaikas), ji dėlto labai pergyvendavo ir intensyviai manęs ieškodavo.
(brolio Česlovo Spirgevičiaus atsiminimai)
Iš Elenutės daiktų nedaug kas pasiliko. Ypač man brangi jos įteikta man maldaknygė su jos ranka parašyta dedikacija. Tai vertingiausia relikvija susijusi su Elenute. Yra dar sagė su monograma EJ, bei keletas nuotraukų. Elenutė rašė dienoraštį. Jis apėmė 1940–1942 metų laikotarpį.
Ji buvo skautė. Atsimenu, kaip aš ir mama ją lydėjome iki Basanavičiaus alėjos, kur buvo autobusų stotelė, o iš ten Elenutė išvyko į skautų stovyklą. Ji nesiskundė sveikata, slidinėdavo, sportavo.
Elenutė giminaičiams kurdavo vaidinimus krikščioniškos dorovės temomis. Prieškambaris atstodavo sceną, o kambarys – žiūrovų salę.“
1931 metais Elenutė pradėjo lankyti pradinę mokyklą (Kauno 15-ąją vidurinę mokyklą). Vėliau mokėsi „Saulės“ gimnazijoje, kuriai tuo metu vadovavo seserys kazimierietės.
Lietuvą okupavus sovietams, 1940 m. „Saulės“ gimnazija buvo pervadinta Kauno VIII gimnazija. Taigi, 1943 metais taip pavadintą mokyklą baigia Elena Spirgevičiūtė. Jos klasės draugės Eleną prisimena kaip kuklią, ramią, kantrią, paklusnią bendraklasę. Arba tiesiog merginą švytinčiu veidu.
Dar besimokydama mokykloje, dalyvavo skautų veikloje, šūkio „Dievui, Tėvynei, artimui“ nepamiršdama visą gyvenimą.
Tiesa, galima spėti, kad mokyklos laikas Elenai nebuvo iš lengvųjų. Dar vaikystėje persirgusi pūlingu ausų uždegimu, ji neprigirdėjo viena ausimi, todėl jai teko patirti klasiokų patyčias. Ne kartą ji kremtasi dėl mokslų, savaip pergyvena kiekvienam žmogui būdingus paaugliškus ieškojimus.
„Elenutė kiekvieną rytą eidama į mokyklą užeidavo ir į Prisikėlimo bažnyčią. Išklausiusi Mišias, priėmusi Šv. Komuniją, skubėdavo pėsčia į mokyklą. Prieš Šv. Komuniją nebuvo galima valgyti, taigi ji iš ryto nevalgydavo. Po kurio laiko ji skundėsi, kad mokykloje skaudėdavo galvą. Motina patarė rečiau priimti Šv. Komuniją, kad galėtų iš ryto namuose pavalgyti. Elenutė paklausė motinos.
(iš sesers Sabinos Spirgevičiūtės-Šultienės atsiminimų)
Ji iš tiesų buvo labai religinga. Kaip dabar atsimenu, mes abi tėvų neraginamos kiekvieną vakarą suklaupusios miegamajame melsdavomės Dievuliui. Kiekvieną sekmadienį mes abi eidavome į bažnyčią, išklausydavome Šv. Mišias, prieidavome išpažinties ir priimdavome Šv. Komuniją. Mes abi namuose atlikdavome įvairius darbus: nuo kambarių tvarkymo iki gyvulių priežiūros. Elenutė šioje srityje buvo antras po mamos žmogus.
Grįždama iš mokyklos Elenutė kaip kada skųsdavosi, kad iš jos pasišaipydavo draugės dėl jos kuklumo, skaistumo, geranoriškumo bei religingumo. Dėl to ji išgyvendavo, tačiau savo gyvenimo niekuomet nekeitė.“
Pasak tuomet ją pažinojusiųjų, buvo protinga, akyla, pagarbi vyresniesiems, dėmesinga patarimams, susijusiems su kilniais gyvenimo uždaviniais. Rašė dienoraštį, kuriame atspindi taurus dvasinis pasaulis, Dievą ir žmones mylinti širdis.
„Jėzau, gerasis mano Dieve, pasigailėk manęs, kad visuomet būčiau skaisti, tyra, sąžininga, meili ir gera. Marija, mano Motina, saugok mane nuo tamsių dėmių, kurios subjaurotų mano sielą. Leisk man gyventi lyg gėlei skaisčiai ir laimingai numirti“ – rašė dienoraštyje 1941 02 23.
Elena gyveno maldos gyvenimą. Stengėsi dažnai priimti Komuniją ir Jėzaus nepasilikti sau – ją aukojo už šeimą, artimuosius. Daug vakarų praleisdavo su broliu ir seserimi, ne vien žaisdama, bet ir pagelbėdama mokantis. Namiškiai prisimena ir jos režisuotas programėles, skirtas vienai ar kitai giminės šventei… tokia buvo Elena. Svajojantis ir kuriantis žmogus, nebijantis ir savaip išgyvenantis amžių iššūkius.
Norėjo būti vaikų gydytoja. Baigusi gimnaziją, 1943 m. gegužės 1 d. su troškimu padėti žmonėms, ypač vaikams, Elena įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Tačiau, vokiečių valdžiai jį uždarius, studijuoti negalėjo. Visgi neslobo troškimas dirbti su vaikais. Ji siekė savo tikslo, lankydama ir baigdama sutrumpintus mokytojų kursus, taip pat mokėsi užsienio kalbų. Juk mokytojų tuomet trūko… Buvo gavusi paskyrimą į Jonavos rajono Skarulių mokyklą, tačiau dėl karo suirutės neišvyko, pasiliko su savo artimiausiais.
Kankinystė
Vėlų 1944 metų sausio 3 dienos vakarą į Spirgevičių namus įsibrauna nekviesti svečiai – keturi plėšikaujantys tarybinių partizanų būrio „Mirtis okupantams“ smogikai. Prisistato esantys policininkais, pareikalauja nutildyti šunį. Tėvas S. Spirgevičius yra priverstas juos įleisti. Motina dar perspėja Elenutę, kad ši pasislėptų. To padaryti Elena nespėja. Suvirtę trobon, plėšikai ima siautėti, radę degtinės, girtuokliauti. Išgirdusi triukšmą, iš gretimo namelio atskuba Elenos teta (motinos sesuo) Stasė Žukaitė. Plėšikams pareikalavus užkandos, Stasė pasisiūlo atnešti svogūnų. Ji bėga į savo namus, tikisi nubėgti iki kaimynų ir iškviesti policiją. Jos įkandin išeina ir vienas užpuolikų. Durų skambutis, sujungtas su Spirgevičių namais ir tam tikra prasme tarnavęs kaip signalizacija, Stasei pravėrus savo namelio duris, išgąsdina plėšikus. Visi išvirsta laukan. Netrukus Stasė nušaunama.
Sugrįžę vidun, plėšikai siautėja toliau: kraunasi daiktus, grasina, aptarinėdami, kuriam iš šeimos narių kuri kulka priklauso. Pirmiausia Elenos mama, o vėliau – ir Elenutė keletą kartų kviečiama į galinį namelio kambarį, pas plėšikus. Tėvelio klausiama, ko jie nori, Elena atsako: „Negi, tėveli, nežinai, ko vyrai nori iš merginos? Geriau mirti, bet nenusidėti…“. Lietuviškai kalbančio plėšiko pakartotinai pakviesta, Elenutė kiekvieną šeimos narį peržegnoja. Jai įėjus į kambarį, netrukus pasigirsta šūvis. Jau gerokai po vidurnakčio, subėgę į kambarį, artimieji randa Eleną pašautą į galvą. Nudeginta dešinė ranka tarsi liudija, kad ji mirė žegnodamasi, o gal net ir žegnodama savo budelį…
Sovietų saugumui 1959 m. atliekant tyrimą dėl Elenos Spirgevičiūtės ir Stasės Žukaitės žūties 1944 m. sausio 3 d. aplinkybių buvo nustatyti du sovietiniai partizanai, dalyvę Spirgevičių šeimos užpuolime: Fiodor Cibizov-Jurka ir Michail Lukjanov-Miška bei sovietinių partizanų būrio „Mirtis okupantams“ radistas-žvalgas Alfonsas Čeponis. 1958 m. liepos 1 d. jam buvo suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas.
Grobis jau sudėtas į maišus. „Svečiai“ aiškiai skuba, nervinasi, pyksta.
(iš Česlovo Spirgevičiaus knygos „Mirtis atėjo iš Muravos“)
…tolimiausias kambariukas. Ant kušetės pamatau aukštielninką Elenutę. Šauta kiek žemiau dešiniosios akies. Sienoje kruvina kulkos žymė. Kūnas dar šiltas. Dešinė ranka apdeginta paraku. Tikriausiai ji norėjo paskutinį kartą persižegnoti. Kambarėlyje trošku nuo parako degėsių kvapo. To kvapo jau niekad nepamiršiu.
Kaimynų kieme jau sustingęs Stasės kūnas: jai pataikė tiesiai į koją, o paskui dar iššovė į galvą.
– Motin, didžiuokis savo dukra, – pasako kažkas iš medikų po ekspertizės.
Kaune visi bemat sužino apie šiurpią tragediją. Šv. Antano bažnyčioje – du karstai. Greta jų parapijos klebonas Juozas Želvys ir „Saulės“ gimnazijos kapelionas Alfonsas Grauslys. Paskutinis pagerbimas bažnyčioje. Laidotuvių procesija pajuda miesto kapinių Vytauto prospekte link. Diena šalta, pusto pūga. Prie kapo duobės buvęs klasės auklėtojas dar pasako:
– Elenute, aš visą laiką mokiau tave, o dabar tu pamokei mane…
Lietuvos žemelė priglaudžia dviejų kankinių kūnus.
Sausio 6-ąją Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje stovi du karstai. Elenos Spirgevičiūtės ir jos tetos, Stasės Žukaitės. Meldžiasi jos konfesarijus Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas kan. Juozapas Želvys (1899 – 1925-1985) ir buvęs klasės auklėtojas bei gimnazijos kapelionas kun. Pranas Šniukšta (1908 – 1935-1977). Nepaisant pūgos, laidotuvėse dalyvauja didelė kauniečių minia. Jau tada žmonės liudijo pastebėję Elenos trauką: paprasta mergina, jos poelgis pažadino daug, ypač jaunų, širdžių.
Palaidota senosios miesto kapinėse Vytauto pr., jas naikinant – 1957 m. perlaidota Eigulių kapinėse.
2021 m. gegužės 29 d. Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės palaikai buvo perkelti į jos gimtąją parapiją – Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventoriuje įrengtą kapavietę (nuotraukos Juozo Kamensko).
„Kartais tiesos liudijimui reikalinga net gyvenimo auka. Taip žmogus paliudija, kad tiesa yra didesnė nei pats gyvenimas, negu laikinoji tikrovė, nes ji priklauso amžinybei, ir tiesos liudytojas tampa Dievo karalystės liudytojas. Matydami žmoguje tokias pajėgas, kad jis gali atsilaikyti prieš mirties baimę, suprantame, kad Dievas veikia – konkrečiu būdu per žmogaus gyvenimą. Mūsų tauta galėjo tuo įsitikinti per daugelio mūsų kankinių istoriją“, – sakė Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas šv. Mišiose šia proga paminint Dievo tarnaitę Eleną Spirgevičiūtę ir meldžiant jos paskelbimo palaimintąja.
Beatifikacija
Dar 1948 m. Elenos Spirgevičiūtės ir Stasės Žukaitės žūties aplinkybėmis susidomėjo kunigas Pranas Račiūnas (1919–1997), jis pradėjo rinkti medžiagą apie E. Spirgevičiūtės gyvenimą ir žūtį. Kunigo pastangomis Elenos Spirgevičienės išsaugotas dukters dienoraštis buvo padaugintas ir pradėtas platinti tarp kunigų bei tikinčiųjų. Sovietų saugumui 1949 m, suėmus kunigą Praną Račiūną ir išsiaiškinus, kad jis perspausdino ir padaugino Elenos Spirgevičiūtės dienoraštį, Elenos Spirgevičienės namuose buvo atlikta krata, rastas dienoraštis buvo konfiskuotas ir kaip daiktinis įkaltis prijungtas prie kunigo P. Račiūno baudžiamosios bylos. Bylos tyrimo metu dienoraščio originalas dingo.
2000 metais Kauno arkivyskupijoje pradėta pirmoji arkivyskupijos istorijoje Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos byla. Didžiojo krikščionybės jubiliejaus proga drauge su 30 tūkst. naujųjų tikėjimo kankinių pasaulyje ir tarp 114 lietuvių kankinių Lietuvoje, šv. popiežiaus Jono Pauliaus II įrašytų į XX a. Bažnyčios martirologą, yra ir Elenos Spirgevičiūtės pavardė.