Istoriniame italų žurnale „L’Osservatore della Domenica“ – dėmesys pasaulį už „geležinės uždangos“ apkeliavusiai Adelės Dirsytės maldaknygei „Marija, gelbėki mus“
Vatikano naujienose lapkričio pradžioje buvo pranešta, jog L’Osservatore Romano portale tapo laisvai prieinamas istorinis žurnalas „L’Osservatore della Domenica“ („Sekmadienio apžvalgininkas”), leistas nuo 1934 iki 2007 metų.
Šio žurnalo 1962 m. 36-ajame numeryje buvo pristatytas Gulago kalinių lietuvaičių maldaknygės „Marija, gelbėki mus!“ itališkas vertimas su kardinolo Carlo Confalonieri pratarme. Šią maldaknygę sudarė Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė, kurios beatifikacijos bylą yra pradėjusi Kauno arkivyskupija.
Kviečiame skaityti Gianni Cagianelli straipsnio, iliustruoto dviem nuotraukomis iš Sibiro tremtinių darbo miško kirtime, lietuviškąjį vertimą. Juo pasirūpino Dievo tarnaičių Adelės Dirsytės ir Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos bylų vicepostulatorius kun. Nerijus Pipiras, o iš italų kalbos vertė ses. Asta Venskauskaitė ACJ.
MALDAKNYGĖ IŠ KRAŠTO, KURIAME NĖRA MALDŲ
Maldaknygė atkeliauja iš nusiaubto krašto, kur nėra maldų. Tai maža knygelė, kuri per keletą mėnesių apkeliavo, galima sakyti, visą pasaulį. Vienas po kito pasirodė ir kaipmat buvo išpirkti leidimai lietuvių, anglų, vokiečių, olandų kalbomis (kaip tik šiomis dienomis turime ir itališkąjį leidimą). Pavyzdžiui, vertimas į olandų kalbą išėjo 400 tūkstančių egzempliorių tiražu, ir po mėnesio knygynuose nebeliko nė vienos knygelės. O pageidaujančių perskaityti tą mažą leidinėlį, kurio pavadinimas „Marija, gelbėki mus“, vis daugėja. Jau ruošiami spaudai leidimai ispanų, prancūzų ir portugalų kalbomis. Rengiamasi versti į japonų, arabų, kinų ir indų kalbas.
Maldaknygė atkeliauja iš nusiaubto krašto, kur malda gyva tik širdies slaptoje. Kas sukūrė ir užrašė tas trumpas maldeles? Lietuvaitės, ištremtos iš tėvynės ir atsidūrusios Sibiro platybėse. Jų vardai? Niekam nežinomi. Autorės pamini tik savo krikšto vardus. Kita detalė: tai dar netekėjusios merginos, nes lietuvių kalboje pagal vardo (pagal pavardės galūnę – red. past.) galūnę galima nustatyti šeiminę padėtį. Taigi, lietuvaitės, kalinčios Sibire. Ir jų rankraščiui pavyko prasiveržti pro geležinę uždangą, kruopščiai paslėptam „svetimšalio“ (taip sakoma pratarmėje), kuris, išleidžiamas į laisvę, nesirūpino niekuo kitu, tik kaip pasiimti prisiminimui šią knygelę. Maldas – kenčiant badą ir skausmą.
Itališkąjį leidimą, kuris pasirodė vos ne vienos iš skausmingiausių Lietuvai datos – masinių trėmimų 1941 metų birželio mėnesį – metinėse, išvertė ir pristatė kunigas Vincas Mincevičius, o jaudinančią pratarmę parašė Jo Eminencija kard. Carlo Confalonieri, Šventosios Konsistoro kongregacijos sekretorius. „Tremtinė, kuri kenčia toli nuo gimtųjų namų“, pabrėžia kard. Confalonieri, „atleidžia ir viliasi. Jos mintys ir jausmai tokie šviesūs, taip plačiai apimantys, kad viename meilės tvinksnyje ji gali panardinti savo tautą, savo tėvynę, savo Bažnyčią, visą žmoniją.“ Tikrai, pirmasis bruožas, kurį galima pastebėti šioje iškentėtoje maldaknygėje, – tai meilės galia. Ji gimsta neapykantos, priespaudos, naikinimo atmosferoje, ir jos gyviausia išraiška yra atleidimas, kentėjimas ir dėl tų, kurie skriaudžia, prašymas drąsos ne pabėgimui ar pančių sutraukymui, bet jų pakėlimui. Gal geriausiai šią nuostatą perteikia malda šventajam Antanui. Tremtinės sako: „Praradome brangenybių brangenybę – / laisvę“, tačiau dalelė laisvės liko mumyse, todėl „Padėki mums / nugalėti vergiją savyje, / kad mūsų tarpe išnyktų/ visoks pataikavimas, / skundai, kerštas, neapykanta, / kišimasis į kitų reikalus, / kad aš nebūčiau kitų laisvės žudikė.“ Ne tiek sielvartauja dėl savo pražudytos laivės, kiek meldžia šventojo, kad nė trupučio nesusiteptų nuodėme, nuo kurios kenčia. O štai kitas šitų iš žiaurios nelaisvės kylančių balsų krikščioniškos dvasios gelmės įrodymas –Introitus. Kunigas nusilenkia prieš altorių. Šiame nusilenkime prašoma visų nuodėmių atleidimo ir meldžiama jėgų bet kokiai aukai. Tačiau svarbiausia, „Viešpatie, pasigailėk ir tų, / kurie mus persekioja / ir kankina, / duoki ir jiems pažinti / Tavo meilės saldumą“.
Atrodo neįtikėtina, kad šitie žodžiai ateina iš to neapykantos pragaro. Tai maldos žmonių, kurie žino, kad planas yra sunaikinti visus, kurie priešinasi galingesniojo idėjai. Ir prieš naikinimą jos iškelia meilę. Panašiai kaip karšta meile, be jokios retorikos, nors tai būtų taip paprasta, viskas persmelkta ir nepasiekiamos Tėvynės prisiminimu. Prisiminimu tų, kuriems nepavyko jos apginti, bet visų pirma prisiminimu religingos Lietuvos su daugybe šventų simbolių pakelėse, ant namų sienų, rymančių kryžkelėse ir palydinčių keliauninką. Kažkada Lietuvos pakelėse buvo tūkstančiai kryžių ir šventų paveikslų, ir ji buvo pavadinta Kryžių žeme. Vienas iš daugybės brangių paveikslų – Girkalnio Gailestingumo Motinos, apie kurią tremtinės galbūt tik girdėjo kalbant. Girkalnis yra nedidelis miestelis Lietuvos viduryje. Jo parapinėje bažnyčioje 1943 m. vasario 8 d. septyni iš ten buvusių šešiolikos tikinčiųjų turėję regėjimą šviesa ir žvaigždėmis apsuptos Mergelės Marijos. Po savaitės dar vienas pasirodymas, o po dvidešimt keturių dienų – trečias.
Besimeldžiančios tremtinės tai žino. Visa kita turbūt tik įsivaizduoja – sovietinė Lietuvos okupacija sutrukdė kitoms šio įvykio detalėms pasiekti Vakarus. Bet tremtinės vis tiek meldžiasi Girkalnio Marijai: “Paklydom, / suvargom, sušalom. / Gailestingumo Motina, / ir vėl nepalikai mūsų vienų… Leiski mums vėl išvysti / gausius malonėmis paveikslus, / šventoves. / Leiski vėl mums visiems giedoti / padėkos ir meilės himnus”. Kryžių žemė gyvuoja jos tremtinių širdyse, nors dedama tiek pastangų atimti iš jos tikėjimą, išrauti dvasingumą. Ir tai galiausiai yra tikroji ir labiausiai sukrečianti šios maldaknygės, „pabėgusios“ iš Rusijos (atgarsis tų senovinių pasakojimų apie stebuklingus persikėlimus), žinia. Ji ateina iš tų, kurie, deja, žinių nebegali gauti.
Originalų tekstą rasime čia >> (4-5 psl.)
———
Sibiro tremtyje parašytą maldų knygelę 1953 m. Vasario 16-ąją Adelė Dirsytė (1909–1955) perdavė draugei su prierašu: „kad galėtumei geriau su mumis jausti, mąstyti, garbinti Viešpatį, siunčiame šią maldų knygelę.“ Sibiro kalinių maldaknygė pavadinimu „Marija, gelbėk mus“ pirmą kartą išleista 1959 m. „Immaculata“ spaustuvėje Putname, vėliau pasklido įvairiuose kraštuose, išleista 14-ka pasaulio kalbų (anglų, vokiečių, ispanų, olandų, prancūzų, kinų, lenkų ir kt.) penkiuose žemynuose.
