KODĖL REIKALINGAS NEMODERNUS ŠVENTUMAS?
(mintys Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės kankinystės aštuoniasdešimtųjų metinių išvakarėse)
Kiekvienais metais sausio pradžioje minime Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės kankinystės metines. Ko ne kiekvieną kartą atrandu save mąstant apie šventumo perspektyvas. Ir, drįstu teigti, kiekvienais metais tos mintys skirtingos.
Galbūt ir dėl to, kad negaliu suvokti, pasverti kito žmogaus pasirinkimų perspektyvos. O galbūt ir dėl to, kad pats šventumas tolsta ir banalėja.Lyg mąstant, kad tai mūsų neliečia, kad tai – neperspektyvu, kad užtenka tik paviršutiniškai šiek tiek pakeliauti kartu, manant, kad užtenka palaimintos nuodėmės. Taip siūlomas dangus. Parduodamas dangus su milžiniška nuolaida. Ir tikrai nežinau, ar man jo reikia. Galbūt todėl ir mintys apie šventumą darosi vis labiau tolimos ir miglotos. Atrodytų, jog tai dovana tik nemoderniems.
Tačiau Elenos Spirgevičiūgtės gyvenimo ir aukos pavyzdys rodo ką kita. Ir tikrai negalima sakyti, jog tai nemodernu ar nuobodu. Iki 1944 metų sausio 3 vakaro ji augo i ir brendo, dažnai išdrįsdama prašyti paprastos ir doros kasdienybės. Tik tiek. Tiek, kiek reikia išlikti dorai, skaisčiai, mylinčiai ir žmogiškai. Jos pasirinkimas brendo tarp žmogiškų ir paaugliškų realijų – mokyklos sienų, dialogų su bendramoksliais, džžiaugsmo, darbo ir poilsio.
Tai, prisipažinsiu, mane, ko gero labiausiai ir žavi: žmogus gražus savo nutrūktgalvišku, mokykliniu rfibotumu, abejonių, klausimų, darbo, nuovargio ir poilsio darna. Ir tarp tokių, neiesių linijų vis skamba orumo, gelmės ir prasmės troškimas. Toks pats, kuris išsiskleidžia tą sausio naktį renkantis mirtį bet ne nuodėmę. Taip, Elenai nuodėmė buvo baisesnė už mirtį. Ir čia, ko gero, sutelpa viskas. Į didžiąją valandą ji eina brandžiai ir už visus. Eina kartu su Kristumi: kad nebe sau gyventume, bet Jam, už mus numirusiam ir prisikėlusiam. Ir tai jos pasirinkimą daro išskirtiniu. Ypatingai šių dienų perspektyvoje.
Negalima sakyti, kad Elena buvo nemoderni. Ji gyveno bendryste su Kristumi. Ji jau atliko sinodinį darbą, sacvo bendraklasėms kalbėdama apie vertybes taip, kaip suprato ir tiek, kiek truko bendras kelias iš gimnazijos namo.Galų gale pagalba šeimai, jaunesniems seseriai ir broliui. Ar ne tokio modernumo bijomasi, kai manoma, jog užtenka būti centru pačiam sau, nematant kito, vengiant bett kokios bendrystės. Tasi yra šių laikų pagundos, kurias galima įveikti aukojantis ir pasišvenčiant ne sau, bet Kitam, kurio veidą galima išvysti kasdieniuose pasirinkimuose, žmogiškuose pergyvenimuose ir savyje. Tai – uola, kurią svarbu atrasti, kad taptų realiomis žmošikosios egzistencijos statybos.Nelengvas darbas. Natūralu, kad prieš jį bandoma užmerkti akis. Lyg užtektų tik praįšliuožti paviršiumi. Tačiau visgi reikia tos paprastos gelmės, apie kurią savo pasirinkimais ir branda jiems gali mums priminti kasdienybės herojai, liudiję, kad už kiekvieną žemėje praleisgtą minutę daug vertesnė visa amžinybė.Tad ir šiandien galbūt geriau mirti palaimintai pristatomai nuodėmei, tačiau gimti paprastam, bet amžinam dangui. Tokia perfspektyva kvėpuoja kasdienis šventumas, vis labiau įvilktas į nemodernybės rūbus, bet, bent jau ma, būtent toks vis labiau patinkantis