KELIAUTI KARTU SU MARIJA

(Katechezė, skirta paminėti Dievo tarnaitės Adelės dirsytės kankinystę ir pristatyti jos paengtos maldaknygės „Marija, gelbėki mus“ pagrindines mintis bei jų aktualumą šiandienai. Šiluvos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gimimo bazilika, 2025 – 08 -13)

Šiandien norisi pasidalinti su Jumis trimis mintimis. Kai mąstome apie Mariją, neabejotinai prieš akis pirmiausiai iškyla angelo apreiškimo scena, kada Marija ištaria savąjį „Taip“. Toliau Ją sutinkame Betiejaus oloje, Jeruzalės šventykloje. Aprašydamas Jėzaus paaukojimo įvykį šventykloje,  evangelistas Lukas mini, kad Marija svarstė dalykus savo širdyje. Ji būtent čia, šventykloje, įžengia į tylą. Kaip tai simboliška. Svarstydama didžius dalykus, Ji patiria Jėzaus ieškojimo iššūkį, pati tyliai keliauja paskui Jėzų, ne tik kviesdama, bet ir konkrečiai įgyvendindama visa, ką Jis liepia.  Galų gale Jos tyla, tai yra, atsidavimas Viešpaties valiai, pasiekia kulminaciją Golgotos kalno viršūnėje.

Tokia galėtų būti pirmoji mintis, kuria norisi pasidalinti. Būtent ten, kaip mini evangelistas Jonas, Jėzus sako mylimajam mokiniui; „Štai Tavo Motina“. Nuo tos valandos mokinys pasiima Ją pas save. Marija tampa pirmąja dovana nuo kryžiaus ne tik Jonui, bet ir visai žmonijai. Ji pavadinama labai paprastai. Tiesiog Motina. Kryžius, Kenčiantysis dovanoja Motiną. Motiną, kurios užduotis parengti žmoniją Šventosios Dvasios nužengimui. Čia, kryžiaus papėdėje, Marijos tyla įgauna konkretų pavidalą būti Užtarėja drebančių širdžių, būti ta vilties jungtimi, kai aukštutinio kambario durys dėl baimės yra užrakintos. 

Visa tai plaukia iš gilios vienybės su Kristumi. Katalikų Bažnyčios Katekizme skaitome: “Marijos vaidmuo Bažnyčioje yra neatskiriamas nuo jos vienybės su Kristumi, tiesiog iš jos išplaukia. „Ši Motinos vienybė su Sūnumi išganymo darbe regėti nuo pat Kristaus prasidėjimo mergelėje iki mirties.“ Ypač tai akivaizdu Jo kančios metu: „Šitaip palaimintoji Mergelė žengė tikėjimo taku ir ištikimai išlaikė vienybę su Sūnumi iki pat kryžiaus, prie kurio stovėjo ne be Dievo plano, skaudžiai kentėjo drauge su savo Viengimiu ir motinos širdimi jungėsi su jo auka, meilingai sutikdama, kad būtų aukojama jos pagimdytoji atnaša. Galiausiai to paties Kristaus Jėzaus, mirštančio ant kryžiaus, ji buvo pavesta mokiniui kaip motina šiais žodžiais: ‘Moterie, štai tavo sūnus!’“ (plg. Jn 19, 26–27). Sūnui įžengus į dangų, Marija padėjo savo maldomis „gimstančiai Bažnyčiai“. Drauge su apaštalais ir keliomis moterimis „Marija taip pat savo maldomis prašė dovanoti Dvasią, kuri jau Apreiškimo metu buvo pridengusi ją savo šešėliu“. Iš čia išplaukia ir kita mintis.

Visai netrukus minėsime Švenčiausiosios Mergelės Marijis Dangun Ėmimo iškilmę. Katalikų Bažnyčios Katekizme skaitome: “Galiausiai apsaugota, nepalytėta jokios prigimtinės kaltės dėmės, baigusi žemiškojo gyvenimo kelią, Nekaltoji Mergelė buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę ir Viešpaties išaukštinta kaip visatos Karalienė, kad taptų panašesnė į savo Sūnų, viešpačių Viešpatį ir nuodėmės bei mirties nugalėtoją.“ Švenčiausiosios Mergelės Ėmimas į dangų yra nepakartojamas dalyvavimas jos Sūnaus prisikėlime ir būsimojo kitų krikščionių prisikėlimo anticipacija: „O Motina Dievo, pagimdžiusi Tu išsaugojai mergeliškumą, o amžiams užmigusi nepalikai pasaulio; Tu, kuri pradėjai gyvąjį Dievą ir savo maldomis išvaduosi iš mirties mūsų sielas, sugrįžai pas gyvybės Šaltinį.“

Taigi, Marija mums išlieka kaip vilties ir paguodos žvaigždelė, kuriai neleista kape sunykti. Atrodo, žvagždžių misija tokia slėpininga. Galbūt dar iš vaikystės prisimename, kaip stebėjome Grįžulo ratus ar kokius nors kitus žvaigždynus. Lyg jų misija buvo puošti dangaus žydrynę. Marijos misija yra konkreti – neužgesti, lydėti žmogui einant į tikslą, parodyti, kas yr air koks turi išlikti, nepaisant išbandymų, žmogus.

Čia galime pereiti prie trečiosios minties. Kiekvienais metais paskutinį rugpjūčio sekmadienį būtent čia, Šiluvoje, susirenkame dėkoti už Laisvę, prisiminti Eucharistijos bičiulių organizuotas eisenas į Šiluvą. Deja, šiandien, ko gero, tenka konstatuoti, kad viltis, lydėjusi tų eisenų dalyvius, vis labiau lieka prisiminimuose. Būtent prie jos reikėtų sugrįžti. Tuomet eita ir pas Mariją, ir su Marija. Galų gale, taip pat, kaip Marija. Ne vien tik iki kančios, kryžiaus, kapo tylos bet ir iki Laisvės. Šiandieną reikia pripažinti, kad visgi esame dar tik pusiaukelėje – iškovojome išorinę Laisvę, tačiau moraliai mūsų kojos ir rankos dar nėra išvaduotos nuo mirties aprišalų, tokių, kokiais buvo  aprištas mirusiojo Lozoriaus kūnas: tai moralinis pakrikimas, dairymasis atgal ir panašūs dalykai. 

Mums reikia Marijos, kuri užtartų. Tokios Marijos, kuri buvo ramstis dievo tarnaitei Adelei Dirsytei ir daugybei kitų tremtinių, kankinių. Būtent visai netrukus, šiais metais mes minėsime Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės kankinystės septyniasdešimtąsias metines. Jos viltis, surašyta ant tošies, nepraradusi aktualumo. Kai minime Adelę, reikia prisiminti ir jos parengtą maldaknygę. Tiesa, maldaknygė “Marija, gelbėki mus” nebuvo vienintelė. Adelės Dirsytės įtaka jaučiama ir kitose kalinių maldaknygėse “Tebūnie Tavo valia” ar “Viešpatie, palaimink mano tautą”.

Tačiau labiausiai paplitusi maldaknygė “Marija, gelbėki mus”, kurios didžioji dalis tekstų priskiriama Adelei Dirsytei. Skaitant maldų tekstus negalima nesižavėti jų paprastumu, ypatingai kančios apmąstymuose rasti meditacijos bruožų.  Keistas paradoksas, kurį reikia pastebėti, kad meditacija, įrėminta konkrečiose, labia sudėtingose kasdienybės sąlygoje ne tik nepranysta, tačiau tampa kontempliacija, net ir už atšiaurių sibiro lagerių sienų sukurdama naujojo “aš” erdvę, atsidavimą Dievo valiai. Itin ryškus tylinčios, nuo kryžiaus dovanotos Marijos, kaip palydėtojos, užtarėjos ar net Motinos paveikslas atsiskleidžia jau pačiose maldaknygės sudarymo aplinkybėse. Viena vertus, 1952 metų ruduo – 1953  metų pavasaris asocijavosi su palengvėjusiomis kalinimo lageryje sąlygomis, kita vertus, būtent jos išryškino bepradedančią plisti moralinę eroziją. Be to, imta aktyviau persekioti pačią mokytoją Adelę Dirsytę. Kreipiamasi į Mariją, kaip užtarėją ir viltį, tarsi inkarą, neleidžiantį arba pasiduoti paviršutiniškumui, arba nuskęsti diegiamoje beprasmybėje. Tas šaukimasis Marijos, troškimas kartu išgyventi josios tylos kulminaciją, tampa doros moraliniu imperatyvu: tikrai tampama laisvu per  nuolatinę ištikimybę Dievui, nekerštaujant, bet jau išgyvenamu laiku apčiuopiant eschatologinės Dievo tautos ribas, kurias išryškina nuolatinės, konkrečiai patiriamos batalijos tarp gėrio ir blogio.

Mūsų keliuose Marija visuomet reikalinga pirmiausia tam, kad tiesiog išklausytų suprastų, nepaliktų, sutvirtintų, padėtų nesuabejoti Dievo valia. Taigi, mieli tikintieji, visuomet būkim viltingi: ši kelrodė žvaigždė, kryžiaus papėdėje dovanota mums ir įgavusi praeities, dabarties ir ateities Motinos vardą, nepaliks mūsų vienų, tačiau padės suprasti „dabartinio vargo esmę“.

Na, ir paskutinis akcentas. Adelė Dirsytė nesmerkė net ir žiauriausių savo skriaudėjų. Šiandien galbūt nusistebėsime, koks sunkus ir kartais protu nesuvokiamas tas nesmerkimo kelias. Tačiau jis įmanomas kartu su Marija tyloje išgyvenant visus įmanomus žingsnius paskui Jėzų. Šiandien ir mūsų gyvenimas bus kitoks, daug pilnatviškesnis, jei leisime Marijai tiesiog savo buvimu kompensuoti vis prasiveriančią mūsų visuomenėje gėrio ir meilės stoką. Ji mums tam ir dovanota kryžiaus papėdėje.