PAS SAVUOSIUS ATĖJO
II sekmadienis po Kalėdų. A ciklas. Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės kankinystės metinės. Kauno arkikatedra bazilika ir Kauno šv. Antano Paduviečio bažnyčia, 2026.01.04.
Ką tik perskaitėme visos teologijos santrauką. Jono evangelijos prologas – vienas gražiausių himnų, skirtų Žodžiui. Prieš mūsų akis atsiveria neišsemiamos gelmės ir didi tiesa. Tiesa, jog pradžioje buvo Žodis. Ir tiesa kad Jis visuomet išliks. Galbūt todėl skaitydami šį prologą, turime atrasti ir savo pačių Išganymo istoriją.
Evangelistas Jonas mini, jog Žodis atėjo pas savuosius. Ką reiškia savieji? Ar tai reiškia kokį nors išskirtinumą? Atėjo tik pas kai kuriuos, o kiti – nesulaukė. Ar ir čia yra koks nors išskaičiavimas, kokiais nors skaičiais apibrėžtos ribos? Norint rasti atsakymą į šiuos klausimus, derėtų dar kartą atsiversti tą patį evangelijos tekstą.
Evangelistas Jonas patikslina, sakydamas, jog mes regėjome Jo šlovę. Taigi, tie savieji esame mes. Tie, kurie buvome kartu. Taip, iš tiesų evangelistas Jonas sekė Jėzumi, girdėjo Jo žodžius, matė Jo daromus stebuklus, buvo Jam prikeliant Jejiro dukterį ar atsimainant ant Taboro kalno. Jo akys matė nuristą akmenį ir suvyniotas drobules. Jo rankos lietė skarą, padėtą atkirai. Taigi, atrodo, kad taptumei Dievo savuoju, užtenka akių, kurios mato, rankų, kurios liečia, ausų, kurios girdi. Ir daugiau nieko. Atrodo, tai tik keli dėmenys, tačiau jų vaidmuo čia yra išskirtinis: jų prireikia, kad Dievas mūsų gyvenimuose atrastų erdvę sau. Kad nereikėtų liūdna intonacija kartoti, jog atėjo pas savuosius, o savieji Jo nepriėmė- buvo užsiėmę kitais dalykais, troško, kad Viešpaties garbės apsiaustas, kurį Jėzus dovanoja kiekvienam, apimtų tik kažkurį procentą nuo visokiausių reikalų, idėjų ar projektų. O visa kita liktų tariamai laisvei ar dar kažkam.
Sekdamas Jėzumi, Jonas vis labiau supanašėja į Jį. Tas supanašėjimas – yra didžiausia ir žmogaus protu neaprėpiama dovana, skirta visiems. Viešpats pats nori palytėti mūsų širdis ir atnaujinti mūsų mintis. Jis pasirengęs suteikti jėgų įveikti nuodėmę ir padaryti mus naujais kūriniais.
Ko trūksta? Tik akių, rankų, klausos – visko, nuo ko priklauso erdvė Dievui.
Šiandien reikia vyti šalin iliuzijas, kad Dievui neįdomus mūsų gyvenimas, mūsų kasdienybė. Pirmajame skaitinyje girdėjome, kad išmintis įsirengė būstą ten, kur buvo tauta. Sunkiai suvokiamas radikalumas. Ypatingai tuomet, kai ne kas nors kitas, o mes patys norime išmintį įkalinti auditorijose, laboratorijose ar rūmuose. Jai to neteikia. Dievui taip pat nereikia auksinių rėmų ar grotų. Jam reikia tik matymo, prisilietimo ir girdėjimo. To, kas sukuria erdvę tapti savuoju. Į tai nereikia numoti ranka, manant, jog šie trys dalykai tėra tik graži teorija. Dievo neįmanoma užsitarnauti, ar juo labiau Jį nukenksminti, sėkmingai uždarant saldžiuose kalėdiniuose vaizdeliuose, ar dirbtinai paauksuotoje tabernakulių erdvėje. Jį galima tik priimti. Ten, kur gyvename, ten, kur girdime Jį ir konkrečiai Juo sekame, net matant laikmečio iššūkius ir suvokiant, kad kilniai dvasiai pasaulis gali būti per mažas. Ir tai atrodo šiandien taip natūralu…
Kai svarstysime, ką reiškia būti Jėzui savuoju, tokiu, kuris Jį pažįsta, Juo gyvena, kuriame Jam atsiranda vietos, turėkime prieš akis ir Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės gyvenimo pavysdį. Tuos keletą elementų – akis, rankas ir klausą ji labai konkrečiai panaudojo, kurdama erdvę Dievo veikimui, Jo valios, jo kvietimo pažinimui. Ir tai pamažu atsiskleidė ne kur kitur, tačiau jos pačios melancholijoje, abejonėse, klausimų apie gyvenimo prasmę kėlime, žmogiškose, net buitinėse patirtyse, išmoktose ir neišmoktose pamokose, šventėse. Ir ypatingai čia, šioje šventovėje, dažnai klūpint prie klausyklos langelio, ar tiesiog be galo žmogiškai trokštant kiekvieną dieną nugyventi priėmus Jėzų Komunijoje, ir taip tarsi įnešant Jį, dovanojant Jam erdvę klasės šurmulyje, kontroliniuose, troškime konkrečiai įgyvendinti skautišką šūkį Dievui, Tėvynei ir artimui. Būtent taip – kurdama erdvę Jam, – Elena ėjo link paskutnės savo gyvenimo valandos. Tuomet, prieš daugiau, nei aštuoniasdešimt metų, išgirdę šūvį, ir įėję į kambarį, namiškiai pamatė, kad Elenos dešinė ranka nudeginta – lyg žegnotasi, lyg laiminta. Šiandien daug kam ši aplinkybė gali atrodyti tragiškai. O mums ji teprimena, kad Elenos gyvenimas tapo konkrečia malda.
O kartais juk nereikia toli ieškoti atsakymo kaip tapti Dievui savaisiais. Tereikia paprasto mokinio rankų, žvilgsnio ir girdėjimo kur Jis kviečia, kokius kelius yra numatęs. Kai pagalvoji, juk iš tiesų išmintis sau namus pasistatė čia pat. Amen.
