PAMINĖTOS DIEVO TARNAITĖS ELENOS SPIRGEVIČIŪTĖS MIRTIES METINĖS

2026  metų sausio 4 dieną Kauno šv. Antano Paduviečio bažnyčioje paminėtos Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės kankinystės 82 – osios metinės. Ta proga Šv. Mišias aukojo Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos bylos vicepostulatorius kun.dr. Nerijus Pipiras. Šv. Mišių metu melsta Elenos pripažinimo Palaimintąja malonės. Sakydamas homiliją, kun. dr. N. Pipiras kalbėjo: „Kai svarstysime, ką reiškia būti Jėzui savuoju, tokiu, kuris Jį pažįsta, Juo gyvena, kuriame Jam atsiranda vietos, turėkime prieš akis ir Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės gyvenimo pavysdį. Tuos keletą elementų  – akis, rankas ir klausą ji labai konkrečiai panaudojo, kurdama erdvę Dievo veikimui, Jo valios, jo kvietimo pažinimui. Ir tai pamažu atsiskleidė ne kur kitur, tačiau jos pačios melancholijoje, abejonėse, klausimų apie gyvenimo prasmę kėlime, žmogiškose, net buitinėse patirtyse, išmoktose ir neišmoktose pamokose, šventėse. Ir ypatingai čia, šioje šventovėje, dažnai klūpint prie klausyklos langelio, ar tiesiog be galo žmogiškai trokštant kiekvieną dieną nugyventi priėmus Jėzų Komunijoje, ir taip tarsi įnešant Jį, dovanojant Jam erdvę klasės šurmulyje, kontroliniuose, troškime konkrečiai įgyvendinti skautišką šūkį Dievui, Tėvynei ir artimui. Būtent taip – kurdama erdvę Jam, – Elena ėjo link paskutnės savo gyvenimo valandos. Tuomet, prieš daugiau, nei aštuoniasdešimt metų, išgirdę šūvį, ir įėję į kambarį, namiškiai pamatė, kad Elenos dešinė ranka nudeginta – lyg žegnotasi, lyg laiminta. Šiandien daug kam ši aplinkybė gali atrodyti tragiškai. O mums ji teprimena, kad Elenos gyvenimas tapo konkrečia malda. O kartais juk nereikia toli ieškoti atsakymo kaip tapti Dievui savaisiais. Tereikia paprasto mokinio rankų, žvilgsnio ir girdėjimo kur Jis kviečia, kokius kelius yra numatęs. Kai pagalvoji, juk iš tiesų išmintis sau namus pasistatė čia pat”.

Pasibaigus Šv. Mišioms aplankyta Dievo tarnaaitės Elenos Spirgevičiūtės palaidojimo vieta bažnyčios šventoriuje.