Dievo tarnaitės kaip vilties žmonės

Kodėl ryžausi pasidalinti mintimis būtent šia tema? Viltis krikščioniškame mene vaizduojama tarsi inkaras. Būtent nuo to norėtųsi ir pradėti. Kam reikalingas tas inkaras? Viena vertus, jo misija lyg tai laivą laikyti susietą su uostu, su dugnu, kita vertus, jei laivas neturėtų inkaro – js niekad nepasiektų savo tikslo. Stichija imtų viešpatauti. Jei inkaras kartais nutrūksta – prasideda nieko gero nežadančios klajonės. Klajonės tiesiog kažkur, be krantų, netgi be tikrovės, be tikslo. Šiandien labai svarbu pasižiūrėti, ar nenutrūko mūsų inkaras, ar dar turime tai, kas mus orientuotų į tikslą? Būtent jį atimti kėsinasi daug kas: ne meilės,  o tik geriausių ketinimų sąlygota suirutė, moralinis ir emocinis atitolimas vieniems nuo kitų, karai, vienatvė, išjungtas ar bent jau pritildytas moralinis žadintuvas ir pernelyg vėlyvas tokio proceso žalos pajautimas. Ar tai padėtis be išeities? Popiežius Pranciškus šiais metais ragina atsigręžti į viltį. Sugrįžti prie vilties, prie to inkaro, vis dar neleidžiančio mums nužmogėti. Kaip viltimi gyveno mūsų Lietuvos Dievo tarnaitės Adelė Dirsytė, Marija Kaupaitė, Elena Spirgevičiūtė, Marija Rusteikaitė? Juk jos taip pat gyveno labai sudėtingais laikais.

Adelė Dirsytė.

Vilties dorybė Adelės gyvenime buvo paliudyta taip pat labai herojiškai. Būtent ja Adelė dalijasi su kartu kalinčiomis bendrų diskusijų metu.Drauge kalėjusi Valerija Bernatavičiūtė – Kvedaravičienė apie Adelės viltį ir meilę liudija: „mes galėdavom susirinkti ir padainuoti, pasimelsti, pagiedoti, ir visų mūsų pabendravimų širdis buvo Adelė Dirsytė. Nors jau daug vargo patyrusi ir drabuţiais senais, sudėvėtais, bet nuo jos sklido kaţkokia neišsakoma šiluma ir tuo traukė prie savęs. Kai artimiau susipaţinau, buvau maloniai nustebinta, kokia turtinga šios kuklios moters dvasia, kiek joje meilės Tėvynei, Dievui ir ţmogui! Ir ji, nors tyliai, ramiai, stengėsi įskiepyti šį turtą ir į mūsų, jaunesnių sielas. Buvo labai jautri kito skausmui, visokiai neteisybei, bet viską išliedavo tyliai, o kitus mokėdavo paguost, patart, kaip pakilti virš tos ţiaurios, alinančios kasdienybės, maldoje rasti nusiraminimą. Niekad nemačiau jos piktos. Nepaprastai kantri, visada tvirtų įsitikinimų” Kiekviena malda, užrašyta maldaknygėje “Marija, gelbėki mus!” išreiškė ir pačios Adelės viltį. Dievo tarnaitė jautė, kad Tėvynės ilgesį atatoja dangaus ilgesys. Ir kartu ta, vadinkime, eschatologinė viltis, Adėlės gyvenime, ypatingai kančios ir išbandymų akimirkomis, įgauna konkretų – Tėvynės – pavidalą. Viltis Adelei nereiškia teorijos. Ja ji gyvena ir kartu to moko gyventi kitas nuteistąsias. Dorybės Adelės Dirsytės gyvenime tampa konkrečia tikrove. Pirmiausia ji pati asmeniškai stipriai kabinasi už jų, net įsišaknyja jose, – toje tikrovėje, kuioje, kaip pažymi kun. Prof. K. Trimakas, – ji jau buvo pradėjusi gyventi šeimoje, gyvenime, jaunystėje . Savo mokines Adelė moko pirmiausia drausmės ir atsakingumo už savo veiksmus. Bendravo su visais, ir tuo, kaip prisimena buvusi jos mokinė Sofija Kanapkaitė – Rozgienė,  „kasdienoje buvo nekasdieniška“, gebanti nuraminti ir paguosti, nekerštauti. Ona Jerešiūnienė prisimena, kai net ir tuomet, kai „jau  atrodo skauda jai viską… šypsenėlė. <…> Ji visada išvesdavo, kad nėra dėl ko pykti. Ji niekuo nesiskundė“, pati stengėsi net „blogiausiame žmoguje <…> įžvelgti gėrio krislelį, nes kiekvienas jo turi, tik blogis jį užgožia[1].

Motina Marija Kaupaitė.

Kokia viltimi gyveno Motina Marija Kaupaitė, žvilgtelėkime iš jos įkurtos šventojo Kazimieros seserų kongregacijos, kuri tarpukaryje vadovavo Kauno šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnazijai („Saulės“ gimnazijai)[2]. Turbūt čia geriausiai atsiskleidžia ir josios viltis.

Elena Spirgevičiūtė.

Apie šios merginos viltį galima spręsti iš jos dienoraščio. Autorė dažnai iš naujo pasižada ugdyti dorybes. Dienoraštyje apstu įrašų, rodančių troškimą būti nuoširdžiai, pasiaukoti, mokytis atlaidumo, pagarbos, ištikimybės, nesavanaudiškumo, paslaugumo. Šias nuostatas Elena atsineša iš savo šeimos, kuri, Katalikų Bažnyčios požiūriu, yra pirmoji ir tinkamiausia vieta dorybėms ugdyti. Dorybės ypač ryškios sudėtingomis gyvenimo aplinkybėmis, net ir patiriant emocinę bei dvasinę sausrą.  Apie dorybes autorė kalba pakiliai, jomis žavisi, jų siekimas jai teikia optimizmo. Svarbu pažymėti, kad Elenos dorybių siekis neatsiejamas nuo jos tikėjimo. Dramatiškos aplinkybės, visuomeniniai ir politiniai neramumai sukūrė sąlygas neapykantai, smerkimui, niekinimui. Nepaisant to, skaitant dienoraštį matyti, kad jame visiškai nėra neapykantos ar konkrečių asmenų nepasverto smerkimo. Pagrindinė autorės reakcija į sudėtingų situacijų paveiktus žmones yra atjauta, gailestis. Aptardama įvairias žmogiškas situacijas ji labai dažnai ištaria: „man jo (jos, jų) gaila“. Autorei nešališkai gaila į nelaimę patekusių ar karo baisumų paveiktų žmonių (karo belaisvių, lenkų, rusų, žydų), gaila moralinėse kryžkelėse atsidūrusių ar į kitokias aplinkybes patekusių žmonių.  Kun. Kęstutis Trimakas pabrėžė, kad Elenos dorybių praktika nulėmė jos sąmoningą pasirinkimą kovoti už gėrį. Elenos žūties vakarą jai buvo pasiūlyta subtili pagunda rinktis dievu aistrą, galią ir net ginklą. Savo apsisprendimu Elena paliudijo, kad Dievas yra meilė (1  Jn  4,  8), o moters pašaukimas  – praktikuojant skaistumą, nekaltybę, švelnumą, meilumą kovoti prieš blogį, žinant, jog „meilė visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi, visa ištveria ir niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 7–8)[3]. Galima drąsiai teigti, kad būtent šia Šventojo Rašto ištrauka grindžiama jos herojiškai paliudyta viltis, kuri nenuvilia, tačiau atbaigia žmogų, kaip asmenį.

Marija Rusteikaitė.

Dvarininkaitė, bajoraitė.  Baigusi Šiaulių mergaičių gimnaziją išvažiuoja į Sankt Peterburgą. Studijuoja mediciną, farmaciją. Atvažiuoja į Panevėžį. Brolis – žinomas Panevėžio teisininkas. Sumąsto steigti vienuolyną. Į Panevėžį ją pakviečia brolis, sakydamas, jog laukia didžiulis darbo laukas: daug vargšų, plinta šiltinė, dezinterija, kitos ligos. Prasideda darbas. Kurį laiką Marija dar dėsto Kražių progimnazijoje matematiką ir geografiją. Ji – ir visuomenės veikėja, ir medikė, ir vargšų, našlaičių globėja, ir – žydų gelbėtoja. 15  žydų išgelbėjo oficialiai, kai už vieną išgelbėtą galėjo būti sušaudyta. Be galo optimistiška ir labai drąsi – tikras vilties žmogus. Prabūna Panevėžyje dešimt metų, Jos įkurtai vienuolijai dar reikia įteisinimo. Išvyksta į Žemaitiją. Įsikuria Vaiguvoje, prie Šiaulių, ir ten gyvena. Prasideda vokiečių okupacija. Marija Rusteikaitė imasi gelbėti žydus. Visi išliko gyvi, visi kartu gyveno. Marija Rusteikaitė krikštijo žydus, lietuvino, suveikdavo reikalingus dokumentus. Vienos šeimos mamą įdarbina vienuolyno raštinėje, močiutę –  apvelka vienuolės rūbais. Taip išradingai išgelbėjo ne vieną gyvybę, nes vokiečiai, nors ir ieškodavo žydų, bet nerasdavo. Užėjus sovietams prasideda dar baisesni persekiojimai. Koks Dievo paradoksas: kažkas iš tų pačių, kuriuos ji išgelbėjo, pasakė: „Arba bėgi iš čia, arba būsi negyva“. Taip ir išbėgo Marija Rusteikaitė iš Vaiguvos. Per Širvintas atsidūrė Vilniuje. Jos kapelis yra čia, Vilniuje. Miršta 1949  metais. Tačiau dvejus metus pragyvena pasilėpusi. Miršta eidama iš bažnyčios. Bažnyčią vis tiek lankydavo. Daug kas ją buvo priglaudę. Marija Rusteikaitė gyveno tikėjimu.  Pergyvendama gyvenimo išbandymus – prasidėjus sovietinei okupacijai vienuolynai buvo uždaryti, – Marija Rusteikaitė išlieka vilties žmogumi, nes rašo laiškus, guodžia, būna Dievo meilės įrankiu. Tai jos moto. Tai daug ką pasako. (Pagal ses. Leonoros Kasiulytės DP pranešimą, skaitytą Tuskulėnų rimties memoriale 2025 metų kovo 27d.)

Vietoj išvadų.

Viltis, nukreipta į žmogų, į ateitį. Šių asmenybių pavyzdžiai rodo, kad ji – ne teorija. Ja galima gyventi. Nors ir keistai atrodo šiandien, bet ja reikia gyventi. Galima pritarti popiežiaus Pranciškaus minčiai, kad šios asmenybės – mistikės, troškusios meilės bei brolybės, ir gebėjusios priimti kitų sunkumus[4]. Jos plaukė prieš srovę, turėdamos pilną meilės širdį ir nepasidavė keršto ar prievartos pagundai. Tai yra Jėzaus stilius, kaip sako popiežius, kartu pabrėždamas, kad tai yra ir vilties stilius[5]. Tas ar neverta prie jo sugrįžti, jį susigrąžinti? Dievo tarnaičių pavyzdys mums primena, kad viltimi gyventi net ir sunkiausiomis aplinkybėmis – įmanoma, verta ir teisinga.

[1] Bloznelis M. Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai.  Katalikų akademija. Vilnius.  2003, 319

[2] Kauno šv. Kazimiero kongregacijos mergaičių gimnazija; 1923 – 1938. https://www.epaveldas.lt/preview?id=C130000495091. 2025.03.23.

[3] Pipiras N, Ulevičius B. Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės dvasingumo bruožai.//Soter (119), 23 – 34. file:///C:/Users/Nerijus/Desktop/2024_Soter%2091%20(119).pdf. Žiūrėta 2025.03.23.

[4] Popiežius Pranciškus. Bendrosios audiencijos katechezė Šventieji – vilties liudytojai.https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/pranciskus/audiencijos/2017-06-21.  Žiūrėta 2025.03.23

[5] Popiežius Pranciškus. Bendrosios audiencijos katechezė. Viltis – kankinių stiprybė.https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/pranciskus/audiencijos/2017-06-28. Žiūrėta 2025.03.23.