Naujoje knygoje pristatomas Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės rašytinis palikimas. Sudarytojo kun. Nerijaus Pipiro komentarai

Išleista nauja knyga, atkreipianti dėmesį į rašytinį Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės palikimą. Kiek anksčiau Domo Akstino rūpesčiu išleistoje knygelėje „Jūs, manieji“ (2000) yra publikuoti Adelė Dirsytės laiškai artimiesiems. Dr. Mindaugas Bloznelis yra išleidęs knygą „Adelė Dirsytė. Gyvenimas ir darbai“ (2003), kurioje yra spausdinama ir dauguma jos straipsnių. Išeivijos autorės Grasildos Reinys knygą „Adelė Dirsytė“ 2020 m. pabaigoje išleido „Magnificat leidiniai“. O žuirnalas „Ateitis“ praeitų metų pabaigoje naujai išleido Adelės Dirsytės maldaknygę „Marija, gelbėki mus“. 

Kun. Nerijaus Pipiro sudaryta knyga „Žodžiai Tavo garbei. Žvilgsnis į Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės asmenybę ir rašytinį palikimą“ – tai Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės straipsniai, publikuoti leidiniuose „Moteris“ ir „Naujoji Vaidilutė“, taip pat keletas jos eilėraščių posmų, kuriuos galima rasti ne tik tarpukario spaudoje, bet ir laiškuose, siųstuose artimiesiems ir pažįsdtamiems į Lietuvą. Knygą mums pristato jos sudarytojas kunigas Nerijus PIPIRAS, kuris, be to, yra ir Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės bylos vicepostulatorius.

———

Adelė Dirsytė savo straipsniuose, skirtuose plačiajai visuomenei, iškeldama katalikiško veikimo, dalyvavimo katalikiškose organizacijose svarbą, siekia šviesti visuomenę.

Ji iškelia pašaukimo motinystei svarbą, aukština motinystės grožį bei kilnumą. Pasak jos, mylėti artimą reikia konkrečiai, siūlant tiek materialinę, tiek ir kitokią pagalbą. Adelė akcentavo religinę praktiką, artimo meilės darbus, permanentinį ugdymąsi, katalikiškosios spaudos platinimą, aktyvų dalyvavimą valstybės gyvenime, tautos istorijos bei gyvenamojo laikotarpio pažinimą. Plačiai naginėja moters svarbą visuomenėje.

Kartu Adelė Dirsytė pranašiškai perpėja savo skaitytojus, kad negirdėti Viešpaties reiškia pasiduoti apgaulingos laisvės pagundai. Silpnas tikėjimas, pasiaukojimo, meilės stoka, apkalbos, savo nuomonės neturėjimas, šeimos kaip institucijos sugriovimas, pataikavimas aistroms, materializmas atveria kelią su(si)naikinimui. Kaip priešnuodį, Adelė nurodo kantrų darbą, dorybių praktikavimą. Apžvelgdama literatūros kūrinius, pristatydama šeimai aktualias naujausias knygas, Adelė savo skaitytoją pratina ugdyti kritinį mąstymą, nuolat rinktis tai, kas reikalinga asmenybei augti.

Galima tik stebėtis, kokios pranašiškos jos mintys apie kančią, išbandymus. Visa tai jau netrukus, lyg aidas, atsikartos pačios Adelės gyvenime. Ji tam ruošiasi ir ruošia, pati laikydamas Viešpaties rankos. Tą daryti ji kvies visus šalia esančius. Atrodo, tai tik keli žodžiai, keli užrašyti sakiniai. Tačiau tai – ne kas kita, kaip šių laikų Kristaus apaštalo „komstitucija“ – neprarasti pasitikėjimo Dievu, nes gyvenimo valtį plukdo Apvaizdos ranka.

Adelė rašo ne tik straipsnius. Štai dar 1939 metais žurnalas „Moteris“ išspausdina Dirsytės eilėraštį be pavadinimo. Šiame eilėraštyje atsispindi ir jos pačios asmeninė būsena. Visai netrukus ji persikels gyventi ir dirbti į Vilnių. Čia prasidės jos kančios odisėja. Kaip pasielgti, ką pasirinkti? Jaučiamas apsisprendimo tragizmas. Atsakymo į šiuos klausimus žmogus ieško vienas. Maldoje. Gyvenimo patirtyse. Kartu išpažįstama, jog per įvairius įvykius reikia atpažinti Viešpaties valią. Labai pranašiškai Adelė kalba apie žmogiškųjų galimybių ir jėgų ribas. Viskas, anot jos, tik Viešpatyje.

Todėl ir aiškesnio kelio, nei Viešpaties valia, nėra ir negali būti. Atrodo, kad į šį sakinį Adelė jau tuomet sutalpina ne tiek savo, bet ir savo Tėvynės, tų žmonių, su kuriais ji vienaip ar kitaip susitiks tremties laiku, likimą. Šis eilėraštis yra tarsi jos tremties teologijos įžanga.

Yra išlikę keletas jos eilėraščių iš paties sudėtingiausio gyvenimo periodo – tremties. Juose tarsi grįžtama prie svarbiausių Lietuvos istorijos momentų – motinos maldos ir vilties ugdant didvyrius, prie naujas galimybes žadėjusios „Aušros“ ar į naują istorijos vieškelį kvietusio „Varpo“. Visa tai jau perauga simbolių prasmę. „Aušra“ ir „Varpas“ Adelės lūpose tampa vilties įrankiais ištikusius sunkumus ištverti bei išgyventi. Buvimas toli nuo Tėvynės, kitokio gyvenimo, nei buvo skleista ar įsivaizduota, patirtis, be abejo, ir asmeninė kančių gelmė – patirta bei išgyventa – tarsi priverčia Adelę klausti: ar norės žmogus prisikelti su Kristumi? Atrodo, pati Adelė yra patyrusi nužmoginimo dugną, čia jos pačios pavardę atstoja kalinio uniforma ir numeris. Vis dėlto ji geba klausti, geba kelti akis link Kristaus. Tik ar tokioje baisioje perspektyvoje Kristus nebus vienas ir vienišas? Ne kur kitur, bet tarp eilučių glūdi viltis…. Viltis, kuria ji pati gyvena ir dalijasi. Todėl tos kelios eilutės neįtelpa vien tik į praeities apmąstymų rėmus. Tai malda. Tai visa gyvenimas. Ir galų gale – siekis bent mintimis nukeliauti į Tėvynę. Ten, toli nuo Tėvynės, Adelei mintis apie ją atrodo tokia artima, kaip mintis apie Motiną. Tiek fizinę, tiek dangiškąją – tą, kuri priglaudžia, apjungia, supranta ir gelbsti…

Kunigas Nerijus PIPIRAS
www.kaunoarkivyskupija.lt