VEIKSMAS, (SU)FORMUOJANTIS ASMENYBĘ: KELETAS MINČIŲ APIE ELENOS SPIRGEVIČIŪTĖS APSISPRENDIMĄ IR JAME IŠRYŠKĖJUSIĄ ASMENYBĖS BRANDĄ PASKUTINIĄJĄ GYVENIMO NAKTĮ
(Pranešimas, skaitytas Kauno „Saulės“ gimnazijoje, minint dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės gimimo 100 – metį). Autorius: kun.dr. Nerijus Pipiras, Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos bylos vicepostulatorius.
Kai mąstome apie Eleną Spirgevičiūtę, rodos, neišvengiamai prieš mūsų akis stoja vienos nakties patirtis. Patirtis, viena vertus, lyg ir nubraukusi visą ligšiolinį Elenos gyvenimą.
Kita vertus, ko gero, be tos nakties pasirinkimo vargai tektų kalbėti apie Eleną kaip asmenybę. Teisingai pastebi kunigas profesorius Kęstutis Trimakas, pažymėdamas, jog tą naktį mirties grėsmės įtampos paženklintas Elenos veidas išliko ramus. Tai, pasak profesoriaus, tegalėjo būti žinančios ką daro ir branginančios dėl ko apsisprendžia, išraiška veido, kuriame atsispindėjo siela[1]. Atrodo, jog tas paskutinis apsisprendimas užanspaudavo Elenos asmenybės brandą. Mąstydami prieš akis turėsime dvi kategorijas: laisvę ir tiesą.
Tad kyla natūralus klausimas, ko reikia asmenybės brandai? Pirmiausia brandi asmenybė turėtų būti laisva savo konkrečiuose apsisprendimuose. Tačiau apsisprendimai, kuriuose nėra transcendencijos žmogų įkalina. Štai, kodėl reikėtų dėti vertikalų ar perbrauktą brūkšnį tarp Elenos apsisprendimo ir kitų, tiek anų laikų, tiek ir šių laikų jaunuolių pozicijos: tuomet, kai žmogus nesirenka tiesos, pranokstančios ribas ir palaipsniui atrandamos tik tobulėjant, kitaip tariant, metafizinės, iš tiesų yra įkalinamas akloje aistroje.
Šventasis popiežius Jonas Paulius II savo mokyme apie žmogaus, kaip asmens, ir veiksmo santykį, pažymi, jog žmogaus aktas, kuris nepripažįsta tiesos (taigi, tiesa – dar viena kategorija, reikalinga veiksmui, formuojančiam asmenybę ir jos brandą užanspauduojančiam, – aut.past.), ir nepriima jos meilėje, yra laisvės pralaimėjimo aktas, nes (laisvė be tiesos yra pavojinga, – aut.past.) būti tikrai laisvam niekuomet nereiškia daryti visko, kas patinka, kas naudinga man. Atvirkščiai, tai reiškia savęs apvaldymą, suvokiant gėrio orumą ir nuolat save statant jo dispozicijon. Todėl tik tiesa žmogaus laisvę gali padaryti tikra ir autentiška. Būtent tai, pasak popiežiaus, žmogaus laisvę skiria nuo subjektyvios savivalės ir nuo gyvuliško instinkto laisvės: žmogus pats save determinuoja, iš tiesų tapdamas savęs paties ponu, gebančiu atsispirti nuo vergovės aistroms.
Taigi, kad ir kaip būtų keista, tikroji žmogaus laisvė atsiskleidžia sakyme „ne“. Būtent šį žodį labiausiai ir stengiamasi nutildyti, prieš konkretaus žmogaus akis pastatant klausimą o kas ir ar tai yra tiesa, dėl kurios verta aukoti savo gyvybę?
Būtent čia ir išryškėja kryžkelė (kurią patyrė tiek Elena, tiek ir visi kiti, – aut.past.), kurioje susitinka vadinamoji auka ir budelis. To dviejų raidžių žodyje įsprausto liudijimo reikia ir budeliui, uždariusiam savo vidines duris ir trokštančiam, kad sąžinė patogiai tylėtų, ir, jei būtų buvę kitokia laikysena, ji patvirtintų ne tikrąją, vertybinę tiesą, bet tai, kad jau nebeliko absoliučiai jokios tiesos, išskyrus naudą, malonumą, valdžią, taip sakant, visa tai, kas iš tiesų griauna žmogaus orumą ir vertę
Aptarę dvi sąvokas – tiesą ir laisvę, – grįžkime prie veiksmo, kuriame minėtosios sąvokos turi susijungti, sudarydamos vientisą junginį. Veikdamas žmogus formuojasi- čia jau tampama ne tik tuo, kas aš esu, bet ir tuo, koks aš esu. To neįmanoma pasiekti be laisvo įsišaknijimo tiesoje. Tik tiesa apie gėrį žmogaus veikimui yra ne kalėjimas, bet jo paties vadovas, pažymi popiežius Jonas P:aulius II.
Taigi, žmogus tampa „kuo nors“ arba „kokiu nors“ pirmiausia savo veiksmais, sąmoningu veikimu: pats veiksmų moralumas parodo, kad žmogus iš tiesų yra asmuo: šiuo atveju laisvė tampa momentine žmogaus tapsmo vienokiu ar kitokiu šaknimi. Ji – neišdildoma žmogaus veiksnumo dalis, todėl lemia žmogaus veikimą kaip struktūrą, iš esmės skirtingą nuo visko kito, kas žmoguje vyksta. Taip sakant veikiu tiek ir taip, koks ir kiek esu asmuo[2].
Taigi, apibendrinant, galima sakyti, kad Elena į tos siaubingos nakties įvykį ėjo diena iš dienos, tiek atlikdama savo, kaip mokinės, kaip skautės, kaip dukros, sesers, tikinčiosios pareigas, tiek prašydama ištvermės maldoje ar gyvendama paprastą, kasdienį gyvenimą, kuriame net akimirkos pagelbstint artimiesiems ar tvarkant namus, ruošiant pamokas, net palinkus prie viryklės ruošiant pietus ar vakarienę tėvams, broliui, sesei, nėra kažkaip išsitrynę ar netekę prasmės. Jos tiesiog veda į akimirką, užanspauduojančią visą gyvenimą: „Niekas manęs nepaniekins, nes esu kilnios dvasios“. Čia pasiryžimas ir konkretus veiksmas užanspauduoja Elenos, kaip asmenybės tapsmą ir brandą. Tad, ko gero, jos veidas nė negalėjo, o ir šiandien negali nespindėti.
[1] Trimakas K. Asmenybės raida gyvenime. Marijonų taplininkų centro leidykla. Kaunas. 2002, 192.
[2] Wojtyla K. Asmuo ir veiksmas.. aidai. Vilnius. 1997, 9 – 49;149 – 151.