https://zurnalaskelione.lt/index.php/2024/09/25/inesa-vaitkunaite-adele-ar-tai-visas-tavo-kraitis/

Inesa Vaitkūnaitė. Adele, ar tai visas tavo kraitis?

„Kelionė“ 2021 m. Nr. 1 (17)

Vilnius, 1946 m. kovo 26 d.

Mes, Lietuvos TSR NKGB darbuotojai vyr. ltn. KOZLOVSKIS, ltn. KONDIVAS dalyvaujant pil. Česlovui MAČIUI, Juozo, šiandien surašėme Adelei DIRSYTEI, Antano, gyvenančiai Vilniuje, Trakų g. 11, b. 8, priklausančio turto aprašą.

Baltos spalvos nikeliuota (geležinė) lova (viena)

Vatinė antklodė, naudota (viena)

Plunksnų pagalvė (didelė) (viena)

Moteriškas juodo pliušo žieminis paltas, naudotas (vienas)

Įvairios moteriškos suknelės, naudotos (aštuonios)

Moteriškos palaidinės, naudotos (keturios)

Rudos spalvos suknelė (viena)

Moteriški sijonai, naudoti (trys)

Moteriška vilnonė palaidinė (viena)

Medžiaga suknelei (4 metrai)

Medžiaga moteriškai palaidinei (2 metrai)

Medžiaga pamušalui, juodos spalvos (5 metrai)

Odiniai moteriški bateliai, juodos spalvos, naudoti (trys poros)

Moteriška šilkinė skarelė (viena)

Moteriškos skrybėlės, naudotos (penkios)

Iš viso penkiolika pavadinimų.

Adele, tai visas tavo kraitis? Surašytas enkavėdistų… Vidurnaktį jie netikėtai įsiveržę į tavo kambarį ir apkaltinę pogrindine ateitininkų veikla, privertė jų akivaizdoje paskubomis apsirengti ir išsivedė į savo raudonuosius rūsius. Liko aštuonios tavo suknelės, ir šilkinės skarelės nepasiėmei… Kam ji šaltuose KGB požemiuose? Iš keturių metrų audinio sukneles siuvo kitos sistemos žmonės… Tavo odinius juodus batelius, kaukšėjusius Vilniaus karo ir pokario Trakų gatvele, sunešiojo kiti. Jais apsiavus taip netoli nuo Pranciškonų iki Šv. Mikalojaus bažnytėlės. Penkios minutės ir jau veri girgždančias senosios gotikinės bažnyčios duris ryto ir vakaro maldai. Į Trakų gatvėje ponios Stefanijos Ladigienės, žymios tarpukario veikėjos, pedagogės, publicistės, butą atsikraustei vėlyvą 1944 m. pavasarį. Jus abi siejo ne tik Amatų mokykla, kur kartu dirbote, bet ir požiūris į Tėvynę, tikėjimą ir moterį. Dar Kaune jūsų keliai persipynė darbuojantis žurnale „Moteris“, „Naujoji vaidilutė“, tvarkant Katalikių moterų draugijos reikalus. Šiame bute nuolat buvo mintijama katalikiška ir rezistencinė mintis, drąsinanti neprarasti žmogiškųjų vertybių.

Tų pačių 1944-ųjų rugsėjį pagaliau tave paskyrė dirbti į gimnaziją, keturiasdešimt aštuonių mergaičių klasės auklėtoja bei vokiečių kalbos mokytoja. Taip nelengvai baigusi Vytauto Didžiojo universitetą Kaune visad svajojai dirbti ne paprastoje mokykloje, bet dėstyti gimnazijoje ir štai kokią didelę klasę gavai. Pačiame miesto centre viename iš benediktinių vienuolyno ansamblio pastatų įsikūrusią Vilniaus II mergaičių gimnaziją po metų sovietinė švietimo sistema pervadino poetės Salomėjos Nėries vardu. Jau pirmosios sovietų okupacijos metu pagal komunizmo idėjas pertvarkomos mokyklos tvarkaraštyje tikybos pamokų neliko, o tu negalėjai savo požiūrio į auklėjimą atsieti nuo religijos. Pati taip buvai auklėta, tave formavo ateitininkų ideologija, todėl iškart pasirūpinai, kad šios pamokos vyktų gretimos bažnyčios salėje. Tik jos tęsėsi neilgai. 1946 m. kovo 6-osios naktį išvesta nebesugrįžai.

O ką gi veikia tavo kraitinėje skrynioje penkios kaprizingos skrybėlaitės? Jos kvepia subtiliu skoniu ir, žinoma, socialine emancipuotos inteligentės moters padėtimi. 1940 m., gavusi paskyrimą dirbti Vilniaus nepilnojoje vidurinėje suaugusiųjų mokykloje, tas visas skrybėlaites atsivežei iš Kauno. Laikinosios sostinės Prezidento gatvėje (dabar Vilniaus g.), dar vadinamoje skrybėlių alėja, veikė apie dvidešimt kepurių ir skrybėlių parduotuvių. Ten jas ir išsirinkai. Pasirodo, tarpukariu moterims išeiti į gatvę be skrybėlaitės buvo tiesiog nepadoru, šis aksesuaras – privaloma aprangos detalė. Taip ir įsivaizduoju tave prieš veidrodį, trimis pirštukais grakščiai spustelint rusvą Cloche stiliaus skrybėlaitę. Šis modelis turėjo ypač tikti prie tavo apvalaino veido. Juodi plaukai, per karą išaugę į kasą, leidosi žemyn per visad tvarkingą klasikinio stiliaus kostiumėlį – kitaip nepavadinsi, kaip tik panele mokytoja. Tave gimnazistės vadino simpatinga ir net labai gražia. Tau pavyko sukurti charakteringą elegantiškos ir jautrios sielos didmiesčio mokytojos įvaizdį.

Šią vasarą paskambinau dabar jau a. a. Irenai Veisaitei. Ji, keturiolikmetė žydaitė, likusi be tėvų, gyveno tame pačiame bute, kur gyvenai ir tu, dar vokiečiams nepasitraukus iš Vilniaus, ją savo bute priglaudė ir slėpė Stefanija Ladigienė. Pamažu kalbinama devyniasdešimt dvejų metų sulaukusi žinoma Lietuvos literatūrologė, teatrologė, visuomenės veikėja vis gyviau piešė buto, kuriame ji atrado prieglobstį besibaigiant karui, vaizdus. Kai paklausiau profesorės apie panelę Adelę Dirsytę, ji sakė: „taip, prisimenu tylią, kuklią ir tvarkingą mokytoją, ji gyveno viename iš gausiai apgyvendinto buto kambarių, bet aš daugiau galėčiau papasakoti apie Stefaniją Ladigienę, kaip platesnės erudicijos, gilesnių įžvalgų moterį. Kai mane kadais apie mokytoją Adelę kalbino dabar jau arkivyskupas Gintaras Grušas, sakiau, kad man abi šios moterys šventos. Sakyčiau, galbūt Adelės šventumas labiau išsiskleidė tremtyje.“

Tu idealistiškai tikėjai moters misija, įsimąsčiusi į paprastos Švč. Mergelės Marijos vaidmenį, kurios vien tik fiat (iš lot. k. tebūnie) atnešė visai žmonijai radikalų religinį ir pasaulėžiūrinį perversmą. Vytauto Didžiojo universitete prof. Stasio Šalkauskio paskaitose tau patiko jo feministinė minties sklaida. Sakei, jog moteris, įsisąmoninusi savo vaidmenį, turi galią įveikti visuomenės problemas: išsaugoti tvirtą šeimą, gimdyti ir auklėti stiprius žmones, įveikti girtuoklystę ir net apsaugoti visuomenę nuo komunizmo. Dirbdama Moterų draugijoje tu drąsiai kėlei socialinius ir dvasinius moterų skaudulius visuomenėje ir tikėjai moterų švietimo galia. Tu, Adele, naivuolė, tokia pat išlikai įsukta į negailestingą represinę Gulago mašiną. Tavo naivumas man primena neišmatuojamą Žanos d’Ark ir šv. Teresėlės idealizmą įveikti priešą be jokio karinio pasirengimo ir tikėjimą, jog malda galima išprašyti žmogžudžio atsivertimo. Bet, žinok, tokia pat naivi visa tavo tauta, kurioje išaugai. Praėjus penkiasdešimčiai metų, ji, naivi kaip ir tu, su ta pačia idealistine dvasia išėjo dainuodama, beginklė prieš didžiulę raudonąją sistemą ir – laimėjo, nes tu ir daugybė panašių į tave, apdriskę, ištvėrę šaltį ir badą, fizinį ir psichologinį smurtą, paguldę galvas – jūs visi, nebyli Gulago armija, priešakinėse linijose atstovėjote lemiamą mūšį.

Dienomis kalėjime neleisdavo miegoti sargybiniai, o naktimis tardydavo. Ištisus aštuonis mėnesius KGB rūmų rūsiuose alino pusbadžiu, psichine įtampa, fizinėmis bausmėmis ir kankinimais. Sovietinis teismas neieškojo tiesybės, jis siekė įvykdyti užsakytą užduotį – pašalinti iš savo kelio visus, kurie priešinasi arba yra nepatogūs. Ir tu sulaukei sprendimo, panašiai kaip ir kiti ateitininkų bylos dalyviai: nuteista dešimčiai metų kalėjimo ir dar penkeriems metams tremties, atimant teisę grįžti į Lietuvą.

Po teismo buvai perkelta į Vilniaus Lukiškių kalėjimą, kur dar kelis mėnesius turėjai laukti etapo į vieną iš Gulago sistemos lagerių. Perpildytame kalėjime buvo suvaryta tiek daug moterų, kad kamerose visoms nebuvo vietos net ant grindų susėsti. Tu su keliomis vyresnėmis moterimis glaudėte prie savęs ir drąsinote jaunesnes kalines, meldėtės su jomis. Kartu prasimanydavote ir užsiėmimų. Jei duonos pluta pasitaikydavo labai sudegusi, ją nugramdydavot, ilgai ilgai delnais minkydavot, kol pasidarydavo vientisa tamsi masė. Iš jos jūs, kalinės, susukdavot karoliukus rožantėliams. Taip duoną perkeisdavot į dvasinį maistą.

Kaip tik tą dieną, 1947 m. birželio 5-ą, bažnyčia šventė Kristaus Kūno ir Kraujo šventę. Tave su kitomis kalinėmis išvedė iš tvankių Lukiškių kalėjimo kamerų į „procesiją“. Liūdna kūnų su maišeliais ant pečių eisena ištekėjo tarsi upė į Vilniaus gatves, ir ta tėkmė, plūstanti iš vienos gatvės į kitą, banguojanti, suko į skirstomąjį punktą už geležinkelio. Dusliai ir trumpai suskambėjęs Visų Šventųjų bažnyčios varpas priminė, kad bažnyčia šventė Devintines, kai devintą savaitę nuo Velykų iškilmingos žmonių procesijos iš tabernakulių išneša Dievo Kūną į gatves. Kareiviai kimiai bliūvavo keiksmus tai ant užsispoksojusių praeivių, tai ant varomų ilga kolona moterų. Jei užsispoksosi, automato buožė tave pavers lėle, dvoks tau į veidą šlykščiais dūmais. Po pirties, žeminančios kratos, visą naktį susiglaudusios kalinės prasnūduriavo kieme tarp daiktų. Mėnesį persiuntimo punkte prasirgus šiltine, vieną rytą dar neprašvitus traukinys jas, „sukrautas“ į prekinius vagonus, vežė į tolimą Sibirą.

Tu tiesiog gimei būti mokytoja, tikėjai mokslo galia, iš ateitininkų studentų perėmusi literatūrinių „teismų“ mokymosi formą, ją ugdymui pritaikydavai ir lageriuose. Sibire tu tapai jaunesnių mergaičių globėja, šešiolikmetės, aštuoniolikmetės, be šeimų išvežtos į lagerius, glaudėsi prie tavęs, o kreipinys „Mokytoja“, prigijęs kamerose ir barakuose, rodė tavo laikyseną, įgimtą dovaną būti gyvenimo mokytoja. Iš tavo apledėjusių lūpų neišsprūdo pagiežos žodis, tavo kraujagyslėmis tekėjo gailestis visiems kenčiantiems ir begalinis noras sugrįžti į Tėvynę. Tavo judesiai ir lėta, išlaikyta kalba atrodė, visada apmąstyta. Kalbėjai sklandžiai, neįterpdama jokio nereikalingo žodžio.

Vorkutos ar Taišeto tundrose tiesiant geležinkelį tau, Adele, kartais atrodydavo, kad kojos jau nebeišlaikys, bet širdis taip plazdėdavo, žiūrint į vakaruose besileidžiančią saulę, atrodo lyg neštų per Sibiro miškus, per Uralo kalnus ir plačias Rusijos stepes ten, iš kur išteka visi toliai, iš jos Lietuvos, kur viskas taip gražu ir miela. Ir malda suspurdėdavo giliai, tose vietose, kur labiausiai geldavo ir ištrūkdavo paukščiu Dievop. Taip tu su kitomis merginomis pradėjai pieštukais užrašinėti savo širdies maldeles ant beržo tošies juostelių, kad nepasimirštų, kad su kitomis pasidalintų.

Prieš plukdant į Magadaną, tą baisųjį Gulago kraštą, kalines apgyvendino Ui – japonų lageryje. Ten buvo visoms tiesiog poilsis. Tarp visų merginų tuomet atrodei gerokai vyresnė, bet tokia jaunatviška, mokanti įsijausti į jaunų mergaičių draugiją. Įsiminė tavo giedras šviesus veidas, visada buvai kukli ir taktiška. Paskui visas išskyrė, išvežė į skirtingas stovyklas. Kai po trejų metų viena iš tų merginų atsidūrė 19-ame lageryje, pastebėjo suvargusią seną moterį, kopiančią laiptais į Kultumo vospitatelnaja častj (auklėjamąją dalį). „Tai panelė Dirsytė, – tarė viena mergina. – Dabar ji sunkiai serga.“ Toj sulinkusioje, prislėgtoje ir varganoje būtybėje tik vešlūs plaukai, dabar jau visai pražilę, šiek tiek priminė mokytoją.

Maldaknygę lageryje nuolat perrašydavo ir papildydavo, slėpdavo ir saugodavo kaip brangiausią turtą. Reguliarių kratų metu kartais jas atradę prižiūrėtojai atimdavo, bet kalinės vėl jas daugindavo ir platino. Sykį, grįžtant iš darbo, kaip kasdien prie sargybos būdelės kaliniai praėjo patikrą, bet tave po kratos kareiviai nuvedė į sargybos būstinę. Tą naktį barake nebenakvojai. Lagerio administracija susekė savilaidinių maldynų leidėją ir prasidėjo tavo persekiojimas. Dažnai pakliūdavai į karcerį – griežto režimo vienutę kalėjime, išraustą amžino įšalo grunte. Prieš ten uždarant, atimdavo šiltus drabužius, neduodavo maisto.

Karceryje tamsa deformuoja erdvę, viskas ištirpsta, tampa ankšta, šaltis pradžioje kausto kūną drebuliu, bet pamažu atlėgsta ir pradedi kūno išvis nebejausti. Net prieš kelias valandas skaudžiai sudaužytos kūno vietos užtirpsta: tikrovė tampa nereikšminga, bet užtat vaizduotė pradeda kaišioti visus baugius dienos smurto vaizdus, šiurpius, rėkiančius į veidą garsus. Įsiklausai į tamsą. Jauti, kad čia pat yra Tas, kuris už tave didesnis, kuris užpildo visą tamsą, o kartu ir tave pačią, kuris į tave žiūri ir mato tavo ašaras: „Iškentėsi iki ryto?“ – tarsi Jis švelniai klaustų. „Taip, mylimas Dieve, Tu esi begalinė, beribė kaip Sibiro stepės mano meilė, ir Tu nesuklydai atsiųsdamas mane į šį nuožmų ir žiaurų žemės pakraštį. Tu per mane norėjai čia apsigyventi ir prisiliesti prie tų, kurie Tavęs nepažįsta. Aš nenuvilsiu Tavęs, mano švelnusis Dieve.“

Komunistai galvojo, kad ištrėmę Dievą į Sibirą, išvijo Jį iš šio pasaulio, kad čia Jį sunaikins, sutryps Jo paskutines galias. Tačiau pasirodė, jog Dievas pats trokšte troško savo kryžiaus kelią nutiesti per tolimiausius, tamsiausius Sibiro pakraščius ir čia prisikelti.

1955 m., kai tau buvo leista iš Magadano srities grįžti į Lietuvą, jau buvai mirusi: sėdėdavai dienomis ant lovos krašto nebepajudėdama, į darbus tavęs nebesiųsdavo. Ligotas, išvargintas sunkaus darbo ir kankinimų, tavo kūnas išsiruošė į savo išsapnuotą, išgodotą, apmelstą tėvynę. Ilga kelionė laivu taip išsekino, kad jau visiškai nusilpusią paguldė į ligoninę Chabarovske. Kartu keliavusiai draugei tu padavei iš namų gautas naujas šlepetes. Taip saugojai jas savo paskutinei kelionei pas Viešpatį. Paprašei, kad jomis apautų tave mirusią. Tačiau 1955 m. rugsėjo 26 d. iškeliavai pas Viešpatį basomis.

Viršelis: Grasildos Reinys knygos „Adelė Dirsytė“ viršelis, Magnificat leidiniai, 2020